Aktorius Juozas Budraitis baigia kultūros atašė Rusijoje kadenciją ir grįžta į Lietuvą bei į meno pasaulį.
Lietuvos kultūros atašė darbo kabinete, kuriame J. Budraitis dar praleis kurį laiką, kabo M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos, senos teatro afišos ir keletas šeimyninių fotografijų. Valstybės tarnautoju J. Budraitis tapo prieš devynerius metus. O anksčiau jis vaidino filmuose, kurie iki šiol vadinami kultiniais: „Niekas nenorėjo mirti”, „Tas saldus žodis – laisvė”, „Maža išpažintis”, „Princo Florizelio nuotykiai”…
Ponas Budraiti, ar jūs buvote pasiruošęs tarnautojo karjerai ir ką jums pavyko nuveikti dirbant kultūros atašė?
Gavęs keletą Lietuvos užsienių reikalų ministerijos pasiūlymų pagalvojau: o kodėl ne? Juolab kad šis darbas suteikė nuostabią galimybę matytis su savo draugais Rusijoje. O kai pradėjau dirbti, pasirodė, kad esu prastas organizatorius, todėl teko daug ko mokytis.
Labai troškau papasakoti rusams apie nuostabų lietuvių poetą Jurgį Baltrušaitį, kuris 20-30 metais dirbdamas Lietuvos diplomatiniu pasiuntiniu Rusijoje labai daug nuveikė, kad mūsų tautos suartėtų. Maskvoje, Peterburge organizavau keletą konferencijų apie J. Baltrušaičio kūrybą. Drauge su J. Primakovu mums pavyko atidaryti leidyklą „Balnrus”, kurioje leidžiamos J. Baltrušaičio knygos lietuvių ir rusų kalbomis, o neseniai išleistas iliustruotas albumas „Lietuvos istorija”. Be to, mes nuolat organizuodavome Lietuvos dienas Nižnij Novgorode, Jaroslavlyje, Ufoje, Kazanėje. Jų metu aš artimiau pažinau Rusiją ir dar labiau pamilau jos tautą.
Dirbdamas kultūros atašė vaidinote kokiuose nors spektakliuose?
Buvo tarptautinė antrepriza, kurioje aš su Kote Maharadze ir Sofiko Čiaureli vaidinome spektaklyje „Mama, aš tave myliu”, tačiau 90-ųjų pabaigoje, prasidėjus ekonominei krizei, mūsų kolektyvas iširo. Gaila.
O jums negaila, kad iširo Budraičio, Adomaičio ir Banionio sąjunga? Kažkada žiūrovai manė, kad jūs – neišskiriami draugai.
Mes daugiausiai bendravome tik filmavimų metu, šeimomis nedraugavome. Aš apskritai su niekuo iš lietuvių aktorių nedraugavau. Filmuotis pradėjau studijuodamas Teisės fakultete. Kadangi aktorinio išsilavinimo neturėjau, kolegos mane priėmė kaip neprofesionalą.
Šiemet minimas jūsų kaip kino aktoriaus krikštatėvio, režisieriaus Žalakevičiaus jubiliejus. Ką galite pasakyti apie jį?
Man sunku kalbėti apie Žalakevičių nešališkai, nes visą savo kinematografinį kelią aš ėjau su juo, jo mirtimi baigėsi ir mano rimta karjera kine. Tai buvo labai stiprus žmogus. Nežinau kito tokio meistro.
Prieš mirtį ir prieš mano išvykimą į Maskvą, jis man pasiūlė perskaityti „Vaidiname Semiuelį Beketą”. Tikriausiai norėjo režisuoti šią pjesę, tačiau…
Kažin ar aš dar sutiksiu tokį rimtą kūrėją, tokie žmonės gimsta labai retai.
O Eimantas Nekrošius. Jūs vaidinote jo režisuotose „Čechovo „Trijose seseryse”. Sako, jį sunku suprasti.
Nekrošius atsiveria ne iš karto ir ne kiekvienam, todėl daugeliui atrodo, jog jis nebendrauja. Iš tiesų tai – labai įspūdingas ir jautrus žmogus. Aš tuo įsitikinau, kai vaidinau Solenovą „Trijose seseryse”.
Personažų charakterius jis kuria tarsi iš smulkmenų, kurios vėliau turi didelę reikšmę suvokiant spektaklį. pavyzdžiui, Solenovas kvietimą į dvikovą sutiko sudėtų rodomųjų pirštų judesiu – ir publika nuščiuvusi sekė šį judesį. Arba scena su Tuzenbachu. Šis iš baimės prieš dvikovą labai daug valgė, o paskui pasuko lėkštę ir nuėjo. Lėkštė sukosi, sukosi ir nukrito. Jos dužimas priminė šūvio garsą. Pamenu, susitikime su žiūrovais Kijeve kažkas Nekrošiaus paklausė: „Kaip jums gimsta tokios metaforos?”. Po ilgos pauzės jis atsakė: „Mąstyti reikia…”
O kokį įspūdį jums paliko režisierius O. Koršunovas? Pastaruoju metu, po to, kai režisavo „Tarelkino mirtį” Kaliagino teatre, jis tapo labai populiarus Sank-Peterburge ir Maskvoje.
Man atrodo Maskvos publika nepilnai priėmė Koršunovą, ir aktoriai ne visiškai juo pasitikėjo. Išskyrus Kaliaginą, kuris ilgai brendo, o paskui pratrūko kaip prinokęs arbūzas. Manau, kad „Tarelkinas” Europoje sulauktų didesnio supratimo. Taip ir pasakiau savo sūnui Martynui, kuris prodiusuoja šį spektaklį.
Man atrodo, kad Koršunovo laukia didelė ateitis. Kai grįšiu į Vilnių, mes pratęsime prieš devynerius metus nutrauktas derybas dėl mano dalyvavimo jo spektaklyje.
Devynerius metus pragyvenęs Maskvoje jūs niekada nesigailėjote, kad Lietuva anksčiau buvo didžiulės sovietų imperijos dalis, o dabar – ne?
Dabar mes „įsigijome” kur kas didesnę teritoriją, po kurią bet kada laisvai galime važinėti. Beje, nuo XIII iki XV amžiaus Lietuva taip pat buvo imperija, užėmusi didžiąją Kijevo Rusios dalį ir siekusi Juodąją jūrą.
Asmeniškai aš nesigailiu dėl prarastų žemių, man reikia tik mano kiemo, mano buto, na dar mėgstamos dvidešimties metrų ilgio terasos, kurioje svajoju, mąstau, piešiu.
O visoje planetoje kokios vietos – jūsų mėgstamiausios?
Pirmoji šalis, kuri mane pakerėjo buvo Japonija. 1975 m., kai filmavome „Ferdinando Liuso gyvenimą ir mirtį” praleidau ten visą mėnesį. Japonijos žmonės, tradicijos ilgai mane žavėjo, kurį laikai buvau tapęs „japonomanu”. Tačiau, jei manęs kas paklaustų, kur norėčiau grįžti, atsakyčiau, jog į Vietnamą. Per tris filmavimosi savaites pamėgau jo tropinę gamtą, jos drėgmę, vešlią augmeniją, tirštą orą. Fiziškai geriausiai jaučiausi karštame Maroke. Florencijoje valandų valandas galiu klajoti po miestą, , žiūrinėti Dantės namą, sėdėti kavinėje ir apžiūrinėti praeivius. Beje, Rusijoje aš tai pat mėgstu stebėti žmones, ypač kaip įstringu kuriame nors oro uoste.
Tarybiniais laikais niekada nebuvote susigundęs pabėgti į Vakarus?
1973-1974 m. aš filmavausi kino studijoje „Defa”. Vaidinau komisarą Lopesą (jei rusams aš buvau tipiškas arijas, tai vokiečiai, priklijavę man ūsus ir perdažę plaukus pamatė manyje kubietį). Filmuotis į Havaną iš Berlyno teko skristi vienam, nes neatsirado palydovo. Sėdėdamas sujauktame Šenono oro uoste pagalvojau: „Pats laikas paprašyti politinio prieglobsčio – čia manęs ilgai nepasiges”, bet netrukus man ši mintis pasirodė juokinga.
Paryžiuje, kai Kulidžanovas filmavo „Karlą Marksą”, prancūzų kino kūrėjai man pasiūlė pasilikti ir net žadėjo darbą. Tačiau aš nesutikau, pagalvojęs, kad jei jau gimiau Lietuvoje tai turiu joje gyventi iki gyvenimo pabaigos.
Turite turtingą biblioteką. Iš kur tokia didelė meilė knygoms?
Mano mama be knygos niekuomet neužmigdavo. Tačiau praktiškesni šeimos nariai mane dėl tų knygų kvailina. Nežinau, kaip aš išgyvenčiau, jei jų neturėčiau. Ankstyvoje vaikystėje aš taip apraudojau J. Biliūno „Joniuką”, kad iki šiol negaliu užmiršti. Paskui buvo „Tomas Sojeris”, „Aivencho”, Dikensas, Mopasanas, Balzakas… Kiekvieną rytą aš atsibundu 4 val. ir iki 7.30 val. skaitau. Jei pramiegu šį palaimingą momentą – tai visą dieną man viskas iš rankų krenta.
O pats rašyti nebandėte?
Vaikystėje bandžiau kurti eiles, tačiau labai to gėdijausi ir savo kūrybą slėpiau specialiai tam padarytoje skylėje po odiniu lovos dangalu. Taip tos eilės ten ir pasiliko. Kur dabar ta lova? Tikriausiai niekas niekada joje nerado „nežinomo autoriaus” kūrybos.
Šiandien galėčiau rašyti, tačiau tik pirmu asmeniu. Ir vėl gi nežinau kaip tai priims mano draugai, nes rašyčiau apie juos. Žodžiu, sudėtingas tai procesas.
Sakykite, kiek rimtai jūs užsiimate daile?
Labai nerimtai ir ne nuolat. Galiu mėnesiais netapyti, o paskui savaitę neatsiplėšti nuo molberto. Jei mano gyvenimas nebūtų tiek „užterštas” visuomenine veikla, galėčiau pasiekti tokią aristokratišką dvasios būseną, kuri būtina kūrybai.
Jūs religingas?
Mano mama buvo labai religinga moteris, ir aš, paauglys, vaikščiojau su ja į bažnyčią. Dabar tai darau gerokai rečiau. Ne todėl, kad mano tikėjimą būtų ištikusi krizė. Tiesiog žinau: bažnyčią reikia kurti savyje ir daryti gera ne todėl, kad reikia, o širdies liepimo klausant.
Sakykite, ko jums trūks, kai grįšite į Lietuvą?
Rusijos provincijos ir žmonių, kurie gyvendami joje labai vargingai, išliko neįtikėtinai geri ir nuoširdūs. Ir dar Lietuvoje man trūks Maskvos knygų parduotuvių.
Iš užsienio spaudos leidinio „Trud” išvertė Jurga Petronytė
„Vakarų ekspresas”