Kuršių nerija, pajūris – tai vieta, kur, laikydamiesi kranto, aktyviau koncentruojasi ir tampa labiau matomi gyvūnai migrantai. Tad apie ateivius iš egzotiškų šalių bei neįprastus gamtos reiškinius kalbamės su Lietuvos jūrų muziejaus akvariumo skyriaus vedėju Sauliumi Karaliumi.
Lietuvoje gyvena 350 rūšių paukščių, tačiau sulaukiame vis daugiau „svečių”. Kodėl?
Į Kuršių neriją, Nemuno deltą ir kitas paukštingas vietas iš Vakarų šalių atvyksta vis daugiau turistų, kurių pomėgis – paukščių stebėjimas. Šis reiškinys plinta ir Lietuvoje, atrandamos vis naujos paukščių rūšys.
Praėjusiais metais pirmą kartą Lietuvoje buvo pastebėtos keturios naujos paukščių rūšys. Tai alpinė devynbalsė, akmeninis sakalas, kurio negausios populiacijos peri tik keliose akmenuotose Viduržemio jūros salelėse, nuo Lietuvos nutolusiose per 3 000 km, bei kielių šeimos vandeninis kalviukas iš Pietų, ir raibakrūtis bėgikas. Pastarąjį, tilvikų rūšiai priklausantį paukštelį, pastebėjo Suomijos garbės konsulas, visą laisvalaikį skiriantis paukščiams stebėti.
Pelikanų nesame sutikę, tačiau prieš keletą metų stebėjome mariose Egipto žąsį ir keletą flamingų. Po to jie grįžo namo, ir tai jokia gamtos anomalija.
Ar yra tam tikrų gyvūnų, kurių pas mus pagausėjo dėl klimato pokyčių?
Kolorado vabalai šiltai peržiemojo, ir dabar, kaip ir Lenkijoje bei Latvijoje, siaubia pagal kvapą puikiai surandamus bulvinius augalus: bulves, pomidorus, baklažanus. Pagausėjo vabzdžių, kurie atsimuša į jūrą ir telkiasi palei krantą, populiacija, kaip antai vadinamasis laumžirgis, arba keturtaškė skėtė – didžiulius jų srautus, debesis tvyrant stebėjome nerijoje tris paras. Šiaip Kuršių nerijoje gyvena tik šiam regionui būdingų drugių rūšių, kuriuos, smulkius ir neišvaizdžius, mintančius kopų augalais, pastebi tik mokslininko akis. Tačiau galite gėrėtis marguoju marmuriniu grambuoliu – dideliu, gražiu vabalu, įrašytu į Lietuvos Raudonąją knygą.
Muziejaus šlaituose gyvena ir su malonumu kanale plaukioja aibė žalčių, kurių prieš du dešimtmečius čia nebuvo. Manau, juos atvežė ir paleido žmonės. Jūs matėte jūroje plaukiojančią žalią varlę ir guodeną? Šie gėlavandeniai gyvūnai paprasčiausiai pateko į uosto ekvatoriją, atplukdyti Nemuno srovių, o paskui atsitiktinai atliuoksėjo į jūrą. Tuo keliu į jūrą patenka ir bebrai.
Gamtoje nieko nėra betikslio, antra vertus, yra gyvūnų, atkeliavusių į neriją dėl klimato pokyčių ar kitų ekologinių veiksnių – tai čia jau iš Gdansko įlankos atkeliavęs ir įsikūręs grundulas rubuilis. Tai iki 23 cm užauganti žuvelė, pasak žvejų, – skani. Na, o iš sūresnių vandenų atkeliavo mėlynžnyplė krevetė. Jūros fauną papildė ir naujos, plika akim veik nepastebimos kirmėlių rūšys. Visi šie ateiviai neišstumia čiabuvių rūšių ir žalos nedaro.
O kormoranai?
Šios vienos invazinių paukščių rūšies atstovų Vakarų Europoje nemažai, tačiau Lietuvoje prieš 25 metus kormoranai buvo retenybė. Aplinkosaugininkai dėl kormoranų naikinamos sengirės imasi reguliuoti populiaciją, o žvejai nesavu balsu rėkia, kad jie suryja visą žuvį. Tuo metu brakonierių statomuose tinkluose, kurie driekiasi šimtus kilometrų, žūva žuvys, lyg tai būtų normalu. Lazda turi du galus. Sengirėje įsikuria į Lietuvos Raudonąją knygą įtraukti karveliai uldukai, sukantys lizdus meletų drevėse iškaltuose uoksuose. Meletos – irgi saugotini paukščiai. Noriu pasakyti, kad viena gyvūnų rūšis sudaro sąlygas tarpti kitai, ir kiekviena turi savą ekologinę nišą. Ir bet kurios rūšies gyvūnų naudą ne visada galima pasverti kilogramais ar pamatuoti metrais.
Mačiau kone prie pat kelto atklydusias stirnas. Jas turbūt atginė kraujo ištroškę medžiotojai.
Šiaip stirnos nei kiti žvėriukai nenaikinami. Tik kartais briedžiai, atplaukę mariomis, siaurame salos ruože pridaro žalos. Lapių turime sočiai, jos kelia pavojų perintiems paukščiams, bet šiaip yra miško sanitarai: suėda nugaišusius pajūrio paukščius. Gamta pati labai greit sureguliuoja per didelį gyvūnų skaičių.
Kas naujo muziejuje-akvariume? Girdėjau, turėsime ryklių?
Kitąmet ketiname pradėti rekonstrukciją. Rykliai – be galo gražūs gyvūnai, tačiau, pervažiavęs Europos akvariumus, jų atsižiūri. Mes turime unikalesnį gyvūną – didįjį eršketą, tai didžiausia pasaulyje žuvis – praeivė. Tai yra jie gyvena jūroje, o į gėlas upes keliauja neršti. Ir užaugę eršketai gali sverti iki pusantros tonos. Atnaujinę akvariumą, turėsime murenų – nuostabi plėšrūnė, galima pateikti įvairų šios rūšies spektrą. Murena laikoma pavojinga žmogui, bet be priežasties jo neužpuola; yra konservatyvi, laikosi savo urvo, iš kur puldinėja žuvis, aštuonkojus ir kalmarus. Bet mes žinome: jeigu į svetimo šuns būdą kišime ranką, jis gali įkąsti… O kai kurios turi nuodingas liaukas, ir įkąsdamos gali užkrėsti patogeniniais organizmais.
Ar tiesa, kad ne visos žuvys – nebylės, be to, kai kurios turi charakterį?
Tikrai yra nemažai „kalbančių” žuvų, kurios vandenyje arba ištrauktos į paviršių leidžia itin aiškius garsus. Pypauja, dainuoja ir kriuksi. Aš pats, nardydamas koraliniuose rifuose, girdėjau vieną žuvį kriuksint.
Apie bet kurio gyvūno, kurį laikai ilgus metus, elgseną sužinai nuostabių dalykų. Sakykim, nedidelė srovinė aukšlė, gamtoje gyvenanti srauniuose upeliuose, pas mus baseine, išaugusi nuo mailiaus, išgyveno keturiolika metų. Vos judančią senolę gamtoje seniai būtų suėdus lydeka. O tokia pusės metro ilgio žuvelė, juodoji torada, yra taip prie žmogaus prisirišusi, kad jeigu tik nusigręžiu, ji tyčia keliskart mane apteškia vandeniu, prašydama dėmesio. Kad pabendraučiau, pamaitinčiau. Nesakyčiau, kad dorada mąsto, bet ji yra aukštesnės inteligencijos gyvūnas.
Ar delfinai gali būti laimingi delfinariume?
Žinia, nuostabiausiai bet kas jaučiasi laisvas okeano platybėse. Bet jeigu laikome juos, tai esame išskirtinai dėmesingi, sudarome optimalias sąlygas. Pasirodymuose delfinai daro tuos pačius piruetus, kaip ir žaisdami gamtoje, neprievartaujame jų prigimties vardan cirko. Pats mačiau, kaip jūrų liūtai, muziejuje laipiojantys kopėčiomis, gamtoje vikriai karstosi uolomis ir nuo jų šokinėja. Tad tikrai „nevarome meškos per žarijas”, tereikia paskatinti gyvūno sugebėjimus ir rodyt juos tam tikra tvarka.
Ar jūs pats nesijaučiate įstrigęs muziejuje kaip inkliuzo vabzdys? Juk turite retą gebėjimą piešti. Tiksliai anatomiškai it Leonardas da Vinčis.
Aš beveik gyvenu muziejuje. Moksliniam darbam laiko veik nelieka, nes dirbame lankytojui, vykdome edukacines programas ir čia ne tas muziejus, kur sudėlioji eksponatus į lentynas, kartais pašluostinėji dulkes. Nuolat prižiūri, maitini, bendrauji su gyvūnais.
Laiko iliustruoti ornitologų leidiniams lieka vis mažiau, o brangų laisvalaikį panaudoju pasinerdamas į gamtą, fotografuodamas, stebėdamas paukščius. Užtat su viso pasaulio kolegomis keičiamės ekspresinformacija – taip atsiveria naujos erdvės atradimams. Piešimas man tik vienas iš hobių, ir nereikia fenomenalios atminties, kad pavaizduotum gamtos kūrinį, būdamas biologu. Man dar teko laimė sovietmečiu vidurinėje mokykloje išmokti lotynų kalbos.
Mieliausi prisiminimai iš tų laikų, kai vykome į dvi ekspedicijas Kuboje. Pats nardžiau tropikų koraliniuose rifuose, savadarbiu varpo formos tinkleliu su grandine gaudžiau retas žuvis, išviliodamas pasislėpusias po akmenimis. Po to laive įrengtoje mikrolaboratorijoje teko jas prižiūrėti du mėnesius, kol plaukėme Atlanto vandenynu; buvo sudėtinga ir įdomu. Ir tie mano sugauti gyvūnai ilgus metus gyveno muziejuje, tarp jų ir murena.
Kokias svajonių chimeras dar norėtumėt įkūnyti?
Didelių tikslų sau nekeliu. Mano laimės formulė – gyvent ir džiaugtis šia diena, nieko neatidėti rytojui. Kiekvienam žmogui „nerviškai ir kūniškai” labai svarbu išmokti žiūrėti į pasaulį pozityviai. Pamatau gražų vabalą ar paukštį, adrenalinas sukyla, pasikraunu energijos. Tai, kad galiu pasidalinti įspūdžiais su bendraminčiais kolegomis, paklaikusiais dėl to paties, yra ir vienas kito palaikymas, ir leidžia dirbti ne tik iš pareigos. Be entuziazmo, širdies ugnelės nejaustum to amžino varikliuko.