Šiemet sukako 90 metų, kai Tilžėje (dabar Sovetskas) gimė vokiečių rašytojas ir poetas Johanesas Bobrovskis.
Ši data atėjo ir praėjo tyliai ir nepastebimai. Poeto ir rašytojo, „Lietuviškų fortepionų” autoriaus gimtadienis nebuvo paminėtas jo jaunystės, jo meilės krašte prie Jūros upės. Ar buvo padėta atminimo gėlė Mažojoje Lietuvoje, kuriai jis atidavė savo talentą? Kad ir kaip bebūtų apmaudu dėl kultūrinio užmaršumo, bet norėtųsi priminti, o gal prisiminti Johanneso Bobrovskio gyvenimo faktus, kurie glaudžiai susiję su Mažaja Lietuva.
Atminties siauruko kelias
Johanesas Bobrovskis gimė 1917 m. balandžio 9 dieną., Mozūrijos vokiečių šeimoje, kuri sūnaus gimimo metu buvo beveik atsitiktinai atsidūrusi Tilžėje. Johaneso tėvelis dirbo geležinkelių sistemoje, todėl dažnai tekdavo keisti darbo vietą.
Jaunasis Bobrovskis gyveno ne tik Tilžėje, bet ir Karaliaučiuje, Berlyne. Johaneso gimtasis namas Tilžėje stovėjo toje miesto dalyje, kur labiausiai reiškėsi lietuvybė. Netoliese buvo miestelėnų mėgstamas Jokubynės parkas su lietuvišku etnografiniu nameliu- muziejumi, mylimos karalienės Luizos skulptūra. Šiame parke vykdavo lietuviškos muzikos koncertai, Vydūno vadovaujamas choras giedojo lietuviškas giesmes. Aukštojoje gatvėje, kuri skrodė Tilžės miestą išilgai ir, toliau už miesto virto keliu į Karaliaučių, virte virė dviejų kultūrų (vokiečių ir lietuvių) gyvenimas.
Didelę laiko dalį, o ypač vasaromis, J. Bobrovskis praleisdavo dešiniajame Nemuno krante, prie Jūros ir Nemuno santakos esančiuose kaimuose – Vilkyškiuose ir Mociškiuose, pas močiutę.
Sustojimas: Tilžė-Vilkyškiai
Tame pačiame Mociškių kaime, kiek toliau nuo plento, miške už smėlėto kapinių kalnelio, ant pat Jūros kranto gyveno Budriai. Ši šeima buvo lietuvininkai ir, bent jau namuose, nebuvo visiškai atsisakę lietuvių kalbos. Sodyba didelė – grakštus, stilingas gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, ant Jūros kranto romantiškas, pilnas alyvinių obuolių kvapo, sodas. Šios šeimos dukra Joana, 1943 metais ištekėjo už J. Bobrovskio.
Jaunuoliai bendravo nuo vaikystės. Gali būti, kad ši draugystė, ypač stiprinusi Johaneso veržimąsi kas metai vasaromis atostogauti Vilkyškiuose ir Mociškiuose net tada, kai politiškai tai būdavę sunku, sudėtinga ir rizikinga.
Vilkyškių evangelikų bažnytėlėje mažasis Johannesas buvo pakrikšytas, vėliau, ten pat konfirmuotas. 1943 metais bažnytinė Joanos Budrus ir Johanneso Bobrovskio santuoka užregistruota taip pat šioje bažnyčioje.
Miestai, kuriuose Bobrovskiui teko gyventi, buvo su laikinumo prieskoniais, o Vilkyškių apylinkės buvo ta vieta, kuri vadinama tėviške. Šią žemę Bobrovskis mylėjo, ją jautė, pažino ir visą gyvenimą sielojosi ją praradęs.
Jis apdainvo, mistifikavo, apverkė tėviškę ir iškilo kur kas aukščiau už „tėviškės” poetus. Jis prisiėmė ir dalį kaltės už tai, kad yra tos tautos, kuri sukėlė karą, atnešusį siaubingų nelaimių ir netekčių, atstovas.
„Vokiečių kareivis”
Nors jau jaunystėje J. Bobrovskis reiškėsi kaip jautrus humanistas, antifašistas ir bet kokios prievartos priešininkas, bet jam likimas lėmė net 12 metų būti kareiviu. Tik baigęs vidurinę mokyklą Johanesas buvo paimtas į privalomąją karo tarnybą, kurioje betarnaujant prasidėjo tikras karas.
Karui baigiantis J. Bobrovskis liko kaip belaisvis Rusijoje. Jis kasė anglis kasyklose, kažkur prie Ilmenio ežero. 1949 metais Tarybų Sąjunga ir Vokietija apsikeitė belaisviais. Taip Johanesas tapo Vokietijos piliečiu. Apsigyveno Berlyne, ramiame priemiestyje nuosavame name. Unikalus, analitinis protas, gausybė perskaitytų knygų, Bobrovskiui suteikė galimybę, nebaigus jokių aukštųjų mokslų, dirbti mokslo ir enciklopedijų leidykloje redaktoriumi iki pat mirties. Gyventi J. Bobrovskiui buvo lemta neilgai. Mirė staiga, sulaukęs 48-erių metų.
Lietuviškos minties tiltas
J. Bobrovskio žvaigždė suspindo keistu laiku.
Griuvo Berlyno siena, subyrėjo socialistinis „lageris” ir daugybė toje sistemoje kūrusių rašytojų, poetų nugrimzdo į užmarštį. Išliko vienas, kitas. Vienas iš tokių, kuris ne tik išliko, bet ir iškilo, neabejotinai, yra J. Bobrovskis.
Jo kūryba buvo atrasta iš naujo, įgavo plėtros ir pažinimo pagreitį. Europa, ypač rytų kraštai, Sarmatijos žemė, kurią savo poezijoje apdainavo J. Bobrovskis, galėjo plačiau susipažinti su šio poeto ir prozininko kūryba.
Kūrybinis J. Bobrovskio palikimas nėra gausus, o ir rašė jis moderniai, veiksmo mažai, vis monologai, grįžimai į kitą laiką ir vėl stabtelėjimai šiame laike, tai skaitytoją verčia būti pasiruošusiam netikėtumams.
Savita jo poezija išversta ir į lietuvių kalbą, puikius apsakymus – daug kas pavadina Europos literatūros perlais, romanai „Levino malūnas” ir „Lietuviški fortepionai” taip pat išversti į lietuvių kalbą.
Režisierius Jonas Jurašas Kauno dramos teatre yra pastatęs spektaklį „Smėlio klavyrai” romano „Lietuviški fortepionai” motyvais, Drezdene pagal šį romaną pastatyta opera.
Sukiužusios sodybos
Tilžėje, dabar Kaliningrado sričiai priklausančiame, Sovetsko vardu pavadintame mieste, ant vieno tos gatvės, kurioje gimė Johannesas Bobrovskis namų, yra memorialinė lenta. Dabartiniai to miesto gyventojai ir valdžia suprato, kad istorijos neperrašysi.
Lietuvoje rašytojo atminimas vis dar neįamžintas. Karas ir pokaris nesunaikino nei namo Vilkyškiuose, nei Mociškiuose, nei Budrių sodybos, bet namai apgriuvę, aptrupėjusiu tinku, negrabiai paremontuoti.
Bažnyčia, kurioje Bobrovskis buvo krikštytas, konfirmuotas, kurioje tuokėsi, seniai atstatyta ir puošia Vilkyškių miestelį. Galėtų ant šios bažnyčios sienos puikuotis nors mažytė lentelė apie rašytoją J. Bobrovskį.