Išlikę partizanų dokumentai archyvo nepasiekia

Prieš porą metų Lietuvos ypatingojo archyvo inicijuotas projektas, kuriuo siekta rasti ir išsaugoti išlikusius partizanų dokumentus, beveik nesulaukė atgarsio

Nors manoma, kad nemaža dalis antisovietinio pasipriešinimo dalyvių rašytinio palikimo tebėra privačiose rankose, archyvą per metus papildo vos vienas kitas naujas dokumentas, ir tai – rastas atsitiktinai.

Buvusio ryšininko dovana

„Labai tikėjausi, jog pavyks gauti daugiau dokumentų. Įvairiems Lietuvos muziejams išsiuntėme apie 400 laiškų, gavome vos 34 atsakymus. Dauguma rašė, kad mums rūpimų dokumentų neturi arba turi tik atsiminimus. Juos siūlė ir pavieniai žmonės. Tačiau atsiminimų saugojimas – ne mūsų funkcija. Privatūs asmenys kartais atneša teismų nuosprendžius, bet paprastai mes juos jau turime”, – LŽ pasakojo Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Remeika.

Anot jo, pagal minėtą projektą pernai nesulaukta nė vieno dokumento. Šiemet bene vienintelį naują egzempliorių archyvas gavo iš žmogaus, kuris pokario partizano laišką aptiko neseniai įsigytame mediniame name, esančiame Švenčionių rajone. Laiškas buvo užkištas už senos durų staktos.

Vertingiausią dovaną prieš porą metų perdavė Telšių rajono Viešvėnų seniūnijos Sakalų kaime gyvenantis Zigmas Micevičius. Ypatingajame archyve saugomą pokario Lietuvos partizanų dokumentų kolekciją papildė unikalūs Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės dokumentai, Z.Micevičiaus išsaugoti nuo pokario laikų. Šis vyras, pasivadinęs slapyvardžiu Avikailiukas, buvo Šatrijos rinktinės Janapolės būrio ryšininkas. Tarp perduotų dokumentų – Šatrijos rinktinės vado įsakymai, paskyrimo raštai, raportai, ataskaitos ir pan. Į ryšuliuką sudėti popieriai buvo labai prastai išsilaikę, mat per daugelį metų žmogus juos slėpė skruzdėlyne, miške, palėpėje, po malkomis, tad kai kur jau buvo peraugę žole, kai kur vinguriavo pelių išgraužti takeliai. Perduoti archyvui dokumentus vyriškį įkalbėjo giminaičiai. Anot K.Remeikos, dar po poros metų iš jų būtų likusi tik krūva skutelių.

Galima ir paskolinti

„Garantuoju, kad žmonės turi dar daug vertingų istorikams liudijimų. Kai kurie renka juos privatiems muziejams. Neretai išgirstame, jog dokumentai paslėpti „patikimose rankose”, bet esą dar ne laikas atiduoti. Gal žmonės nuo senų laikų tebėra išsigandę? Gal jie, taip pat ir muziejai nerimauja dėl Archyvų įstatymo nuostatų, kur nurodoma, kad tokius dokumentus saugo tik Ypatingasis archyvas, baiminasi, jog nenusavintume jų?” – svarstė K.Remeika.

Tačiau, anot pašnekovo, dokumentus galima ir paskolinti. Archyve bus padarytos kopijos, o originalai grąžinti savininkams. Prireikus juos bus galima restauruoti – šiuos darbus finansiškai remia Pasaulio lietuvių bendruomenė ir Lietuvių fondas. „Dokumentus laikant namie tikrai negalima sudaryti tokių sąlygų kaip archyve, nes čia palaikomas specialus jų saugojimo režimas”, – pabrėžė K.Remeika.

Bet gal archyvas galėtų mokėti už atnešamus dokumentus ir taip paspartinti jų kaupimą? Anot K.Remeikos, šioje įstaigoje laikomasi principinės nuostatos už gaunamus egzempliorius pinigų nemokėti, nes keliai, kuriais jie patenka pas privačius asmenis, ne visada būna švarūs. Pasitaiko atvejų, kai siūlomos ir vogtos vertybės. Priėmus tokį dokumentą būtų skatinamos vagystės.

Laikė bidonuose

Vis dėlto kainuoja net eksponatų skolinimasis iš kitų muziejų. Pavyzdžiui, už kelių dokumentų paskolinimą Šiaulių muziejus užsiprašė maždaug tūkstančio litų. Laimė, nemažai partizaninio judėjimo dokumentų neseniai geranoriškai paskolino vienas Kauno muziejus. Tarp gautų vertybių – laiškai, ataskaitos, nuostatai, raportai, baudžiamieji nuosprendžiai ir kt. Gerokai apirusius popierius taip pat reikia restauruoti.

„Partizanai savo dokumentus dažniausiai laikydavo užkastuose į žemę bidonuose, per tam tikrą atstumą nuo bunkerio. Bidonui aprūdijus jie nukentėdavo. Tad žemėje buvę popieriai išsilaikė prasčiau, o kai kurie, laikyti pas žmones, atrodo kaip nauji”, – kalbėjo K.Remeika.

Jis prisiminė ir šešerių metų senumo atvejį, kai bidone slėpti dokumentai buvo aptikti tiesiant kelią Švenčionių rajone. Išvertus saugiai žemėje tūnojusią talpyklą iš jos pradėjo byrėti pluoštai dokumentų. Tarp jų buvo ir partizanų būrio vado dienoraštis, tad istorijos tyrėjams šis radinys tapo dar vertingesnis.

Prieškario Lietuvoje daug dėmesio kreipta į raštvedybą, todėl partizanų dokumentai buvo tvarkomi labai kruopščiai: registruojami specialiuose žurnaluose, rašomi blankuose, turėjo antspaudus. „Tikrai nuostabu, kad tai daryta net miško sąlygomis”, – pabrėžė K.Remeika.

Pasiekia visuomenę

Naudodamasis Švenčionių rajone rastais dokumentais archyvas parengė knygą „Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė. 1945-1950”. Jau yra išėję leidiniai apie Dainavos apygardą Dzūkijoje, Tauro apygardą Suvalkijoje, rengiamas naujas leidinys apie Žemaičių apygardą. Šių knygų leidybą remia išeivijos lietuviai, nes archyvas valstybės pinigų tam negauna. Vėliau dalis knygų pasiekia jose minimų vietovių mokyklas. Su išlikusiais partizaninio judėjimo, taip pat kitais dokumentais galima susipažinti ir Lietuvos ypatingojo archyvo skaityklose. Jose skaito išties nemažai žmonių – per mėnesį būna apie 800 lankytojų.