Marijampoliečiams nepaprastai pasisekė: savo kultūros rūmų scenoje išvydo vieną iškiliausių šio meto pasaulio operos solisčių Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną. Tai buvo dainininkės dovana gimtajam miestui.
„Kai pirmą kartą žengiau į Milano „La Scalos” teatro sceną, nejučiom pamaniau, ką aš čia veikiu? Aš – vargšė mergaitė iš Marijampolės… Bet išgirdau man pažįstamą muziką ir jau žinojau, ką daryti”, – kažkada Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos pasakytus žodžius citavo muzikologas Viktoras Gerulaitis. Panašiai nutiko ir per šį koncertą Marijampolėje. Akylesnis žiūrovas galėjo pastebėti, kaip sunkiai garsi pasaulio dainininkė tvardo ašaras, pirmą kartą išėjusi susitikti su gimtojo miesto žiūrovais ir jos talento gerbėjais. Matyt, ne be reikalo dar prieš šį koncertą V.Urmanavičiūtės tėvai LŽ prasitarė, kad jų dukrai dainuoti Lietuvoje, ypač gimtojoje Marijampolėje, nepaprastai sunku. Mat į koncertą susirenka tie, kas ją pažįsta asmeniškai, kas ją mokė, kas bendrauja su menininkės tėvais… Vėliau virpulys kaskart vis mažėjo… Ypač kai prie dainininkės prisidėjo jos sutuoktinis – operos dainininkas Alfredo Nigro. Jiems talkino Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno.
„Man dabar yra tarsi dvi Violetos. Viena, kuri garsi visame pasaulyje, kuri garsina mūsų šalies ir Marijampolės vardą, o kita – aukštoka, uniforma vilkinti mergaitė, kurią aš mokiau, – prisiminimais apie buvusią auklėtinę dalijosi pirmoji jos muzikos mokytoja marijampolietė Marytė Jablonskienė. – Mūsų mokykla buvo dabartinėje vyskupijos kurijoje, o klasė – rūsyje. Mes ten dirbom, mokėmės. Neprisimenu atvejo, kad ji būtų ko nors neišmokusi. Visuomet jai buvo būdingas vidinis tvirtumas, ištvermingumas. Ko norėdavo, tą visuomet pasiekdavo. Mums nė į galvą neatėjo, kad Violeta taps pasaulinio garso įžymybe, kad mokome būsimą tokio masto dainininkę. Ji buvo gabi mergaitė, kad taps pianiste – mums buvo aišku, bet kad pasuks į dainavimą ir taps garsia dainininke – nė nesapnavom…”
Pati V.Urmanavičiūtė teigė, kad jai teko sutikti daug žmonių, kurie siūlė padaryti panašią dainininkės karjerą, kaip kad operos dainininkė Nijolė Ambrazaitytė ar kiti garsūs Lietuvos operos dainininkai, ir tik paskui svajoti apie tolesnį kelią. „Pamaniau, jau geriau aš išsikelsiu kartelę aukščiau… Norėjau lygiuotis į Mariją Callas, kitas pasaulinio garso įžymybes. Bet tai buvo tik mano sapnai…” – sakė V.Urmanavičiūtė.
Apdovanota Gedimino III laipsnio ordinu, tapusi Valstybinės premijos laureate, sulaukusi įvairių kitokių įvertinimų ir Lietuvoje, ir užsienyje, šiemet V.Urmanavičiūtė pagaliau buvo pripažinta ir Marijampolėje – jai suteiktas garbės pilietės vardas. Atsiimdama regalijas – garbės piliečio ženklą bei liudijimą – primadona marijampoliečiams prisipažino, kad užsienyje jaučiasi tarsi Marijampolės ambasadorė. „Jei manęs kas klausdavo, iš kur aš kilusi, visuomet sakydavau, jog iš Lietuvos, o jei norėdavo sužinoti, iš kokio miesto, visuomet kartodavau Marijampolės vardą,” – teigė V.Urmanavičiūtė.