Gal prieš dešimtmetį Saulius Drunga nebuvo priimtas studijuoti kino režisūros tuometinėje Lietuvos muzikos akademijoje, nes nepraėjo… scenarijaus rašymo konkurso. Dabar 34 metų lietuvis buvo pagerbtas per tarptautinį Kanų kino festivalį – jis pelnė prestižinį Europos Sąjungos programos „Media” apdovanojimą „Naujasis talentas” už scenarijų „Anarchija Žirmūnuose”.
– Kiek buvo pretendentų į Europos Sąjungos programos „Media” apdovanojimą „Naujasis talentas”?
– Per pirmąjį etapą, kai reikėjo parengti scenarijų, filmo projektą ir biudžetą, buvo pateikta daugiau kaip 100 paraiškų. 40 pateko į antrą turą. O iš jų buvo atrinktas pats geriausias.
– Ar tikėjotės, kad būtent jūsų scenarijus bus pats geriausias ir laimėsite šį konkursą?
– Ne, būtų kvaila. Gal čia mūsų lietuviškasis provincialumo kompleksas? Bet kai rašiau scenarijų, į jį įdėjau viską, ką sugebėjau.
– Kaip sužinojote ir reagavote į apdovanojimą?
– Buvau namie Vilniuje. Paskambino prodiuserė Ieva Norvilienė ir pirmiausia pasiūlė man atsisėsti. Aš atsisėdau. Tada ji pasakė, kad laimėjau. Man reikėjo geros valandos, kol galutinai supratau, kas įvyko. Buvau atbukęs nuo nesėkmių.
– Seniai domitės kinu?
– Kinas mano gyvenime atsirado tada, kai išsiskyrė tėvai. Man buvo šešeri metai ir savaitgalius aš leisdavau su tėvu. Jis mane vesdavo į kiną. Jis salėje miegodavo, o aš žiūrėdavau filmus. Per dieną pamatydavau dvi tris kino juostas.
– Ar baigęs mokyklą nebandėte stoti studijuoti kokios nors kino profesijos?
– Kadangi Lietuvoje scenaristų nerengia, bandžiau stoti į mūsų Akademiją studijuoti kino režisūros. Bet mane išmetė iš pirmo turo už blogą scenarijų. Nesigailiu, nes mūsų kino mokykla yra skurdi.
– Ką veikėte iki nuspręsdamas visą savo laiką atiduoti kinui?
– Dirbau reklamoje, renginių organizavimo kompanijose.
– Tikriausiai esate parašęs ne vieną kino scenarijų?
– Gal penkis. Be to, esu dalyvavęs scenaristų dirbtuvėse Europoje, daug dirbęs kaip „undergraundinių” filmų scenarijų redaktorius…
Dabar dirbu prie savo debiutinio filmo, kurį statau už labai mažus pinigus. Investuoju savus. Pats režisuoju. Filmas vadinsis „35 milimetrai”. Profesionali kino juosta yra 35 milimetrų. Mano filmas bus pilnametražis ir pasakos, kaip sunku svajoti apie kiną.
Laimėjimas už scenarijų „Anarchija Žirmūnuose”, manau, bus postūmis ne tik man, bet visai jaunajai Lietuvos kinematografininkų kartai. Viskas įmanoma, nes viskas priklauso nuo mūsų pačių.
Kai kuri kiną, turi suvokti, kad žiūrovas nėra „debilas”. Nereikia užkelti savo kūrybinių ambicijų kartelės ir teigti, kad statai filmą protingam žiūrovui. Reikia suprasti, kur gyvename, kad turime savo archetipus.
– Koks filmo „Anarchija Žirmūnuose” siužetas?
– Jaunos provincialės merginos nuotykiai didmiestyje. Kodėl pavadinime minimi Žirmūnai? Ji tame rajone nuomojasi butą. Aš pats esu iš Žirmūnų ir scenarijų rašiau iš savo patirties.
– Tiesa, kad jūs su filmu, kuris pagal šį scenarijų dar nesukurtas, jau pakviestas dalyvauti Kanų kino festivalyje?
– Taip. Kalbėjau su Kanų festivalio direktoriumi Gillesu Jacobu ir jis man pasakė: „Atvežk filmą į festivalį.”
– Vis dėlto kinas yra rizikingas užsiėmimas: gali pasisekti, gali nepavykti, gali stengtis, bet nepajusti kūrybinio džiaugsmo, neturėti net pragyvenimo šaltinio…
– Rizikingas užsiėmimas? Nieko nedarau aklai. Be to, kinas yra mano gyvenimas, niekur negaliu nuo jo pabėgti.