Linas Adomaitis – indėnų Baltasis Brolis

Dainininkas ir muzikos prodiuseris Linas Adomaitis pagaliau grįžo iš ilgos kelionės po Centrinę Ameriką, kurios metu rašė dienoraštį

Iš pradžių muzikantas su savo geru bičiuliu Hokshila klajojo po Gvatemalą, Hondūrą, Nikaragvą ir Kosta Riką, o Hokshilai grįžus į Lietuvą nusprendė dar kiek laiko vienas paklajoti po Centrinę Ameriką. „Mačiau garsųjį Panamos kanalą ir stovėjau ant aukščiausio ugnikalnio kraterio. Aplankiau daugybę įspūdingų vietovių, tačiau didžiausią įspūdį paliko paskutinis kelionės etapas – gyvenimas su kunų genties indėnais, kurie tausodami savo kultūrinį palikimą gyvena jau kelis šimtmečius nekintantį gyvenimą”, – pasakojo L.Adomaitis. Pas kunus jis praleido 25 dienas ir turėjo puikią progą susipažinti su jų gyvenimo ypatumais. Juos ir aprašė savo dienoraštyje.

Kongresas – bambukiniame name

„Iš Panamos sostinės patraukiau su kuprine ant pečių nežinodamas nei kur pateksiu, nei kas manęs laukia. Žinojau tik kelionės kryptį: Camarca de Kuna Yala. Hmmm… Tai, ką išgyvenau ir sužinojau šiame kelionės etape, paliko stipriausią įspūdį nuo pat Gvatemalos iki Panamos. Panamos pakrantėje Camarca de San Blas (džiunglėse) ir Karibų salose Camarca de Kuna Yala kunų genties indėnai gyvena laisvą ir nuo nieko nepriklausomą gyvenimą, jau kelis šimtmečius beveik nepakitusį”, – dienoraštyje rašė L.Adomaitis.

Anot muzikanto, Panamos valdžia jau beveik 90 metų nesikiša į kunų valdymo struktūrą, kuri jam pasirodė demokratiška ir humanistinė. Kiekvienoje saloje yra vadinamasis kongresas. Paprasčiausiame bambukiniame name susėdę ant suolų ar sukritę į hamakus žmonės kas vakarą aptaria problemas, siūlo naujas idėjas ir kartu viską sprendžia. Kiekvieno salos gyventojo žodis yra svarbus.

„Jei negerbi kongreso, nesidomi, kas vyksta, nesi pasirengęs gyventi, turėti šeimą ir negali savo patirties perteikti kitiems”, – kalbėjo indėnas, įkūręs kunų kultūros muziejų.

Laikas – pagal saulę

„Labai mielos tos mažutės salelės, kuriose žmonės verčiasi be elektros ir automobilių, o laiką jų gyvenime diktuoja ne laikrodžiai, o saulė… Iš viso yra 365 San Blas salos (įdomus sutapimas – kaip 365 dienos metuose), 48 salose gyvena žmonės. Iš viso tėra 54 tūkst. kunų, o 5 tūkst. jų gyvena salose.

Carti salose ketinau pabūti vos dvi dienas, bet taip išėjo, kad laikas čia ir sustojo, ir pralėkė nepastebimai. Camarca de Kuna Yala „pasiskolino” iš manęs net 25 dienas, bet skolą su kaupu grąžino nepaprastais įspūdžiais ir potyriais”, – rašė L.Adomaitis.

Priminė „Mažąjį princą”

„Apsigyvenau saloje Yan-Dup, indėnų šeimoje. Šioje saloje yra 200 gyventojų. Tie maži jaukūs bambukiniai namukai ir salos, kurias gali apeiti vos per kelias minutes, atrodo išties neįtikimai. Kai kuriose salose gyvena tik viena ar dvi šeimos. Jie kas rytą švarina savo salelę – surenka jūros atplukdytas šiukšles. Tai man labai priminė Antoine’o de Saint-Exupery „Mažąjį princą” ir jo kelionę po mažąsias planetas.

Didžiausioje Carti saloje Sug-Dup gyvena net 2 tūkst. gyventojų. Tai vienintelė didelė sala – savotiška kunų sostinė, kurioje yra mokykla, ligoninė, policijos „departamentas” ir kunų kultūros muziejus.

Kiekvienas kunas turi savo kanoją ir labai ją prižiūri. Turėti kanoją jiems yra tas pat, kaip mums turėti automobilį. Kas rytą mažų salų tėčiai ir mamos kanojomis plukdo savo atžalas į mokyklą, kurioje vaikai mokosi ispanų ir anglų kalbų bei tiksliųjų mokslų. Kanoja yra pagrindinė susisiekimo priemonė, padedanti į salas atsigabenti vandens ir susisiekti su kitų salų gyventojais.

Džiunglėse gyvenantys indėnai, įsikūrę šalia upių, taip pat keliauja kanojomis. Kartkartėm pro šalį praplaukia krokodilas, o kiek toliau gali išgirsti staugiant jaguarą bei kvatojant beždžiones. Kokie gražūs drugeliai ir paukščiai džiunglėse! Gėriesi ir neturi žodžių apibūdinti tam grožiui”, – dienoraštyje rašo muzikantas.

Archajiškas gyvenimas

„Teko aplankyti kelias šeimas, gyvenančias džiunglėse. Jų gyvenimas absoliučiai skiriasi nuo mums įprasto. Jie nesigilina į kvailų realybės šou užkulisių skandalus, beveik nesistengia pirkti ar parduoti. Jie paprasčiausiai gyvena, stengdamiesi padėti savo šeimos nariams, taip pat ir kitoms šeimoms. Jų veidai orūs, kai jie dainuoja, groja ir šoka. Jų muzikai jau tūkstantis ir daugiau metų, kaip ir visai kultūrai, buičiai ir tradicijoms.

Kunai dėvi nacionalinius drabužius, kuriuose yra simboliai, išreiškiantys be galo daug tiesų. Jie žino kiekvieną smulkmeną, esančią aplink juos, ir jiems svarbus kiekvienas žodis, todėl jie netuščiažodžiauja ir kalba tiesiai šviesiai. Jų kalba paprasta, bet išraiškinga. Beje, gražiai skamba. Šiek tiek pramokau kunų kalbos – tai jiems buvo be galo malonu. Jie mane vadino Baltuoju Broliu. Kartais jie kalba tik žvilgsniu, nes iš veido išraiškos supranta, kaip tu jautiesi, ko nori ir t.t. Jų humoro jausmas stiprus, ir apskritai kunai man pasirodė labai intelektualūs”, – teigė L.Adomaitis.

Tiki gamtos malone

„Gyvenau ant Karibų jūros kranto, nedideliame, bet jaukiame namuke, į kurį moterys po saulėlydžio atnešdavo žvakę. Degančios žvakės namukuose atrodo be galo gražiai, o aplink taip ramu – vien jūros ošimas ir keli svirpliai čirškia netoliese.

Žmonės, su kuriais gyvenau, labai linksmi, nuolat juokauja, tačiau, jei kalba pakrypsta į rimtus dalykus ar būtinus poreikius, jie reaguoja labai greitai ir visus klausimus išsprendžia tobulai.

Namus stato visi bendrai ir nereikalauja vieni iš kitų jokio atlygio. Padėti kitiems – kunams įaugę į kraują”, – rašė lietuvis.

„Kunai turi savo religiją – nan dumad, išvertus į lietuvių kalbą tai reikštų „motina gamta”. Indėnai tiki gamtos malone. „Kai gamta laiminga, laimingi ir mes. Pvz., kai žuvys laimingos – jos neršia, po to mes žvejojame ir turime maisto. Mes nuolat dėkojame gamtai už viską, ką iš jos gauname, – kalbėjo indėnas. – Be to, mes gerbiame savo tradicijas. Kitaip Dievas po mirties pasakys: „Leidau tau čia gimti, daviau tradicijas, kurias tu išdavei, tai ko dabar beldiesi į mano duris? Lauk iš čia!” – savo dienoraštyje užrašė lietuvis.