Vienuolika metų korėjiečių vienuolyne gyvenęs vengras nemėgsta kavos, žavisi mėtomis ir rengiasi įkurti šventyklą tėvynėje
Tik be batų. Sėdint. Arbatos ceremonijoje prieš keliaujantį budistų vienuolį iš Vengrijos Čong An Sunimą susėdome pusračiu. Čong An – Skaidriosios akys. Šį vardą vengras gavo praleidęs vienuolika metų vienuolyne Korėjoje.
Korėjiečių arbatos ceremonijos liberalesnės
„Teko ragauti įvairiausių arbatų, – šviesiai mėlynos Čong An Sunimo akys šypsosi, plika galva blizga. Lotoso poza. Pilki budisto drabužiai. – Korėjiečiai arbatą pliko turbūt iš visko. Užpila karšto vandens, paragauja, jei nemiršta – tai tampa arbata”.
Vienuolis priglaudžia pakelį arbatos prie veido. Įkvepia. Paduoda greta sėdinčiam vaikinukui. Arbata keliauja iš rankų į rankas.
Neskubėdamas stato puodelius, užpila karštu vandeniu ir kalbasi. Peržvelgia salone „Arbatos magija” susirinkusius dvidešimt arbatos ceremonijos dalyvių.
„Korėjiečių arbatos ceremonija daug liberalesnė, – aiškina. – Tradiciškai arbatos ceremonijoje dalyvauja arbatos meistras ir penki žmonės, – parodo į penkis puodelius ir arbatinuką. – Šiandien ceremonija vyks be simbolių, mes tik bendrausime, todėl mūsų gali būti daug”.
Charakiris samurajų akivaizdoje
Čong An Sunimas atvėsina žaliąją arbatą ir paaiškina: jei arbata pernelyg karšta, ji žūsta ir praranda savo savybes. Todėl geriausia, kai jos temperatūra siekia 72-75 laipsnius. Įpila arbatos į nedidelį puodelį. Pastato ant medinio kiniškais simboliais papuošto padėkliuko. Paduoda iš kairės sėdinčiam vaikinukui ir paprašo persiųsti ratu. Kitą puoduką – į dešinę. Į kairę, į dešinę, į kairę…
„Aš gerbiu japonų arbatos ceremonijas, tačiau dabar jos pernelyg ilgos, nuobodžios, per daug smulkmenų ir simbolių, – teigia vengras. – Ten svarbu kiekvienas centimetras, kiekviena detalė, kiekviena spalva”.
Pateikia pavyzdį. Kartą vienoje arbatos ceremonijoje žinomas arbatos meistras buvo su keliais garsiais samurajais. Ceremonijos metu ant savo kairės rankos meistras užsidėjo šilkinę nosinaitę, kuri šiek tiek nuslydo. Iš samurajų veidų matėsi, kad jie pastebėjo šią smulkmeną. Patirti gėdą ir prarasti aukščiausio arbatos ceremonijų meistro vardą? Ne! Samurajų akivaizdoje meistras atliko charakirį – persipjovė pilvą.
„Na, aš charakirio nesidarysiu”, – pasigirsta sutartinis juokas. Atsako į klausimą, kad daugelį rūšių žaliosios arbatos galima užpilti iki 8-9 kartų, puero arbatas iš pradžių reikia nupilti ir negerti.
Po to prisimena neužmirštamą vaizdą Korėjoje, kai kiekvieną rytą, patekėjus saulei, mažučiukė senučiukė korėjietė lauke nupjaudavo arbatos lapelio viršūnėlę.
Arbata-parakas
Rankomis į kairę ir dešinę keliauja nedideli arbatinukai su garuojančia arbata. Vienuolio pasiūlymu arbatos puodelis imamas abiem rankomis, įkvepiama, gurkštelima, puodelis pasukamas į dešinę, vėl gurkštelima.
Arbatos ceremonijos, kurias jam teko rengti, prisipažįsta, trunka nuo 45 minučių iki 3 valandų 25 minučių. Pastarąjį kartą žmonės nejautė „beskonės” arbatos, o mėgavosi bendravimu.
„Keista, bet keistų arbatos ceremonijų nebūna. Labai svarbu atmosfera. Tai, ką patiria žmonės, ir ar nori vėl sugrįžti, – atsako apie patirtas įdomiausias ir keisčiausias arbatos ceremonijas. – Kartą atsakiau į klausimą ir susimąstę tylėjome penkias minutes. Dabar daugelis vadovaujasi principu: greičiau, pigiau, daugiau. Tačiau, paradoksalu, taip pralekia gyvenimas greitai ir nuobodžiai. Reikia gyventi čia ir dabar, o kas pasiekiama nelengvai ir negreitai, daug maloniau, mieliau ir labiau įvertinama”.
Keisčiausia ragauta arbata? Skaidriosios akys prisimerkia, kaktoje – nežymios raukšlės. Žolės-parako. Jokio skonio, tačiau efektas – stulbinantis: organizmas atrodė tarsi pripildytas parako. Maloniausia ir mėgstamiausia, iš daugybės žolelių, rudos spalvos kepenų veiklą gerinanti Sang Chva arbata.
Gėrimas ant uolos, apsuptos jūros
Keisčiausia vieta, kur teko gerti arbatą? Piečiausia Korėjos dalis. Šventyklėlė ant aukšto, nedidelio kalno, kurį iš trijų pusių supo jūra.
„Tai buvo neįtikėtina, – prisipažįsta vienuolis, kurį ir dar penkis vengrus tuomet arbatos pakvietė išgerti vienas vienuolis. – Sėdėjome, gėrėme arbatą, bendravome, o kur akys matė – vien tik vanduo”.
„O kavos Jus negeriate?” – išgirdęs klausimą Skaidriosios akys šypteli ir papurto galvą.
„Nepatiko skonis, – vengras pasakoja istoriją, susijusią su kava. – Mano mama – pediatrė ir labai daug dirba, todėl pasamdė man auklę. Kartą auklė gėrė kavą, man tuomet buvo treji ketveri metukai, ir aš pajutau šio gėrimo kvapą. Ji pavilgė į kavą cukraus gabaliuką ir davė man paragauti. Turbūt buvo nesunku įsivaizduoti mano veidą, nes nuo to laiko kavos aš nemėgstu. Panašiai nutiko su alumi. Jo negeriu nuo paauglystės”.
„Koks tuomet Jūsų mėgstamiausias kvapas?”
Ilgiausia pauzė. Raukšlės išsilygina, veidas nušvinta. Pasirinko: „Mėtų”.