Sostinės Žvėryno „Mažojoje galerijoje” atidaryta tapytojo Arvydo Pakalkos 50-mečiui skirta paroda „Mano prašviesėjimai”
Esame įpratę, kad dailininkas kūrybiškai bręsdamas pradeda nuo paprastesnių dalykų ir palengva įžengia į sudėtingesnį bei subtilesnį etapą. Arvydą Pakalką, priešingai, kūrybos pradžioje pažinojome kaip jautrių monochromiškų peizažų tapytoją, sielą virpinusį vos pastebimais spalvų ir melancholiškų nuotaikų niuansais. Pamažu lyrišką minoriką pakeitė skambus mažoriškas koloritas, vitražiškai dekoratyvūs spalvų plotai. Paveikslų struktūra supaprastėjo, nušvito šaltus pustonius pakeitę šilti ir emociškai aktyvūs tonai. Tapybinis audinys monumentaliai dekoratyvėjo, bet netapo prastesnis.
Brandos bruožai
Taigi subtilumą pakeitė kur kas aktyvesnis santykis su tikrove. Iš parodos paveikslų spinduliuoja gerai savo tikslus turinčio ir atviromis akimis į pasaulį žvelgiančio menininko pozicija.
Nenuostabu, švenčiantis 50-metį, tačiau jaunatviškas tapytojas jaučiasi radęs savo kūrybinę nišą. Jo drobės tvirtai architektūriškai sukonstruotos. Menininkui svetimas spontaniškas sielos klyksmas, neapibrėžtos ir stilistiškai neartikuliuotos dvejonės. Turbūt neapsiriksiu pavadinęs Arvydą gana racionaliu, net funkcionaliu tapytoju. Jo darbai kuriami interjerams, o dažnai būsimas paveikslas jau turi savo konkrečią vietą ir paskirtį. Taigi aktyviai įsitraukia į darbo ar gyvenamosios aplinkos formavimą. Todėl kūrinių meninė išraiška, jų raiškumas ir spalvinis aktyvumas susietas, o gal ir nulemtas šiuolaikinio interjero reikalavimų.
Kūrybos etapai
Tokia atvirkštinė evoliucija neatrodys paradoksali, jei prisiminsime dailės paskirties ir tikslų kaitą dailininko kūrybos kelyje. Dailės institute (dabar – akademija), bent jau grynųjų menų katedrose, negirdėjome tokių terminų kaip paklausa ir pasiūla, rinka ir marketingas. Priešingai, derinti „sielos kūrinį” prie tapetų būtų vertinama kaip didžiausia erezija. Kita vertus, menas buvo tarsi intymi užuovėja totalitariniuose tyruose. Taigi gyveno savo refleksyvų ir pabrėžtinai atsietą nuo oficialaus gyvenimą.
Tapytojas ankstyvuose savo kūriniuose į pasaulį žvelgia jautriu ir intymiu žvilgsniu. Gera tapybinė mokykla, vientisai blyškus koloritas, subtilūs toniniai niuansai ir vienas kitą dengiantys skystų dažų sluoksniai kuria lyriškos nuotaikos peizažus. Statiniai, architektūros detalės juose susiniveliuoja su gamta ir praranda medžiagiškumą dėl bendros nuotaikos, subjektyvaus jausmo. Parodoje šiai ankstyvajai krypčiai atstovautų „Santaka” (1988), „Dvaras” (1995), „Pilis” (1991), „Krikštai” (1990) bei stilistiškai artimas „Žmonos portretas” (1992). Tokie kūriniai dar labai artimi poetiškoms natūros studijoms, persmelktoms jaunatviškų abejonių ir nuotaikų kaitos.
Dekoratyvumas
Vėlesniuose Pakalkos peizažuose motyvas beveik nesikeičia: senoji architektūra, bažnyčios, tiltai, vandens malūnai, laivai. Tačiau radikaliai kinta tikrovės traktavimo principai. Paveikslai ima gyventi savarankišką ir dekoratyvų gyvenimą. Motyvas tampa tik pretekstu, savotiškais paveikslo griaučiais, lemiančiais lokalių spalvinių masių darną. Pats tapybinis „žaidimas” vyksta šių masių viduje. Lokalūs atrodantys plotai tikrumoje nuausti iš kelių sluoksnių, todėl atrodo gaiviai įtaigiai. Atsiranda netikėtai aktyvių, beveik rėkiančių spalvų. Nevengiama neoninių ar metalu spindinčių sąskambių. Paveikslų formatai įgyja neįprastus ištęstos juostos ar architektūrinio atiko kontūrus („Pasaulis”. 2006, „Patiekalai”. 2006 ). Suprantama, tai duoklė užsakovui ar konkrečiam interjerui. Kita vertus, tai ir savarankiška vertybė, savo ruožtu metanti iššūkį jai skirtos patalpos atmosferai.
Spalvų energija ekspozicijoje tiesiog pulsuoja „Saulėtekis” (2004), „Tiltas” (2006), „Pilis. Sala” (2006), „Užtvanka” (2006), „Pušis” (2006). Netikėtai efektingi vos dviejų spalvų – mėlynos ir geltonos – kontrastu nutapyti „Vartų” (2006), „Paupio” (2006) peizažai. Dekoratyvumo galimybės demonstruojamos sausais dažais tapytame „Gatvės” (2005) vaizde, ne formatu, o lakoniška išraiška didingas prie ornamento artėjantis „Natiurmortas su indais” (2005).
Tarp vitražo ir akvarelės
Skausmingu chemiškai mėlynos ir žalios spalvų deriniu išsiskiria Suomijos peizažai – „Marios” (2003) ir „Saulėlydis” (2003). Juose tartum susijungė stipriausi tapytojo bruožai – lakoniškas, bet efektingai įtaigus dekoratyvumas ir gebėjimas pagauti nuotaikos, atmosferos autentikos šešėlį. Drobės ima balansuoti tarp dviejų priešybių – vitražo raiškumo ir akvarelės nuotaikingo skaidrumo.
Taigi paroda sudaryta lyg iš dviejų etapų – lyriški ir atsargūs jaunuolio pasaulio pažinimo žingsniai ir subrendusio meistro kryptinga, pajėgi tapyba. Neatsitiktinai autorius parodą pavadino „Mano prašviesėjimas”. Pasukęs iš savianalizės ir dvasinių abejonių gilumos į „čia ir dabar” gyvenimo sūkurį Arvydas įgijo kūrybinės potencijos ir pozityvaus meninio agresyvumo. Švęsdamas savo jubiliejų tapytojas ryžtingai peržengė dar vieną ribą ir pradėjo dar vieną naują etapą.
labai fainas aprasymas 😉