Brazilijos nepažinsi iš jos kino studijose kepte kepamų serialų, mat jokia muilo opera neperteiks šio krašto grožio. „Brazilija – šalis fotografams”, – sako neseniai kelionę po įspūdingiausias šios Pietų Amerikos valstybės vietas surengęs klaipėdietis Donatas.
Visos Brazilijoje darytos nuotraukos keri sodria spalvų gama. „Po šios kelionės Lietuva atrodo tarsi nespalvoto filmo kadrai”, – šypteli pokalbininkas. Bene daugiausia spalvų išvysi garsiajame Rio de Žaneiro karnavale, kurį pamatyti buvo vienas klaipėdiečio ir jo kompanionų kelionės tikslų.
Meka ne tik turistams
Karnavalo dienomis atmosfera mieste primena klaipėdietiškos Jūros šventės dvasią, tik Brazilijoje visa ko – ir linksmybių, ir transporto kamščių – mastai yra keliskart didesni. Šventės dienomis užsidaro įstaigos ir parduotuvės, o miestelėnai dažniausiai išvažiuoja atokiau. Nors kiekvienam brazilui nuvykti į garsiausią šalyje Rio karnavalą yra garbės reikalas, visą savaitę tverti linksmybes ir turistų antplūdį savame kieme – sudėtinga… Transporto eismas sutrinka jau likus kelioms dienoms iki karnavalo, kai, uždarius kai kurias miesto gatves, jose programas ima repetuoti šventėje dalyvausiančios sambos mokyklos.
Turistų, norinčių savo akimis pamatyti karnavalą, į miestą privažiuoja iš viso pasaulio. Rusakalbis gidas, pagal kilmę – gruzinas, į Braziliją iš gimtosios šalies sakė pabėgęs, mat nepritariąs prezidento Michailo Saakašvilio režimui. Jis kuravo lietuvius ekskursijų po Rio metu ir pasakojo, kad vien tą pačią dieną, kai jie atvyko į Braziliją, atvyko ir du pilni lėktuvai Rusijos turistų, kurie jau spėjo pamėgti egzotišką kraštą.
Turizmo infrastruktūra šalyje sukėlė malonią nuostabą – viskas kuo puikiausiai išplėtota ir pritaikyta svečiams. Karnavalas, kad ir koks triukšmingas ir trykštantis meile šokiui ir gyvenimui, buvo puikiausiai organizuotas.
Veiksmas vyksta apie 3 kilometrų ilgio gatvėje, kurią iš abiejų pusių supa tribūnos, suskirstytos sektoriais brazilams ir atvykėliams iš svetur, – sambodrome. Atokiau nuo tribūnų yra daug kavinių. Brangesnėse ložėse paslaugas siūlo išnešiotojai, už mokestį išlauksiantys eilėje ir parnešiantys jums gėrimų ar maisto. Dėl daiktų saugumo – jokių problemų. Renginyje budi gausios policijos bei apsaugos darbuotojų pajėgos. Kavos – tikro braziliško stiprumo, geriamos mažyčiais puodeliais – „šutais” – taip pat galima nusipirkti iš išnešiotojų. „Susiverti tris „šutus” – ir žvalus dar kelias valandas. O svaigalų tokiame karštyje ir nuoširdaus linksmumo atmosferoje visai
Brazilų plastikos ir spinduoliuojamos energijos – nesuvaidinsi
nesinori”, – priduria Donatas.
Tolerancijos valdos
Norinčiajam pamatyti kuo daugiau svaigintis nėra ir laiko. Sambodromas kelias naktis juda ant penkiaaukščio namo dydžio karnavalo platformų, kuriose daugybė sambos mokyklų pristato savo šių metų himną bei kostiumus. Pokalbininko žiniomis, šiųmetis karnavalas pripažintas geriausiu iš visų ankstesnių, kurie rengiami nuo 1932 m. Pasirodymus vertina 40 narių komisija, o nugalėtojai gauna piniginį prizą.
Bene labiausiai į akį krentantis bruožas – karnavalo masiškumas ir įvairovė. Sambos mokyklų veikloje dalyvauja įvairiausio amžiaus, kompleksijos žmonės, vienijami bendros aistros muzikai ir šokiui. Viskas vyksta skambant gyvai muzikai – kiekvieną platformą lydi muzikantų komanda ir dainininkai, kuriems pritaria ir visi šokėjai.
Karnavalo populiarumas eksploatuojamas įvairiais būdais – štai turistai, pavyzdžiui, gali už mokestį pasimokyti sambos žingsnelių, nusipirkti kostiumą ir kartu su eisena nueiti sambodromu. Tačiau tie, kurie šitaip darė, Donatui guodėsi, kad tiek to smagumo ir buvo – karnavalo reginio šitaip jame dalyvaudamas nepamatai. „Beje, turistai išsiskiria iš kitų dalyvių, – sakė klaipėdietis. – Kad ir kaip būtų, akis rėžia ne tokia išraiškinga plastika ir ne tokia veržli nuotaika.”
Tačiau kitoniškumas Brazilijoje nėra problema. „Žmonėms būdinga didžiulė tolerancija. Pakantumas kitoms rasėms – į brazilų kraują įaugęs dalykas, mat šioje šalyje gyvena kone visų jų atstovai. Vietiniai indėnai, susimaišę su kadaise šalį kolonizavusiais portugalais, anglais, prancūzais, juodaodžiai, vergvaldystės laikotarpiu atkeliavę čia iš Afrikos…
Toleruojama ir kitokia lytinė orientacija, fizinės negalės – karnavale būta dalyvių invalidų vežimėliuose, pagerbiami ir mokyklų veteranai – senyvi žmonės žygiuoja kartu su jaunesniais, nesivaržydamos savo kūno šoka ir lieknos, ir apkūnesnės moterys”, – apie brazilišką kultūrą pasakojo klaipėdietis.
Beje, šiame karnavale nuogo kūno nebuvo šokiruojamai daug, kaip ankstesniais metais – šįsyk daugiau reikšmės teikta išradingiems kostiumams, kurie, kaip ir visos konkrečios platformos dekoracijos, dažniausiai atspindi bendrą temą – nuo drugelių
Milžiniška Kristaus statula, stovinti 709 metrų virš jūros lygio aukštyje, – vienas iš Rio simbolių
iki Paryžiaus Dievo Motinos katedros…
Dar viena iškalbinga didžiulio pakantumo apraiška – garsioji Visų Tikėjimų bažnyčia, kurią kelionės metu aplankė lietuviai. Turima omeny ne tik pati šios šventyklos idėjinė koncepcija, bet ir tai, jog turistams leidžiama čia filmuoti ir fotografuoti net pamaldų metu.
Beje, šių iškilminga dvasia pagauna ir trumpam užsukusį į bažnyčią ne tikėjimo dalykais rūpintis, o kelionės įspūdžių kaupti – šiuolaikiškos architektūros statinys su įspūdingais milžiniškais vitražais ir nepriekaištinga akustika, kurioje giedančiųjų balsai skamba tarsi dangaus aukštybių angelų…
Tarsi išvirkščia tolerancijos pusė šalyje atrodo istoriškai susiklostę socialiniai kontrastai. Šiuolaikiškame mieste dangoraižiai atsiduria kolonijų laikotarpio pompastiškos architektūros pastatų kaimynystėje, o prabangių kvartalų atsvara – varganos favelos (lūšnynai), kurios driekiasi per didžiulius plotus…