Šiandien praeityje žinomas sportininkas Vytautas Patapas švenčia gražų jubiliejų – savo septyniasdešimtmetį.
Kai šios sukakties išvakarėse vienam kitam, pažįstančiam jubiliatą, pasakiau, kad V. Patapui sukanka 70 metų, nepatikėjo. „Kiek, kiek… nejuokauk”, – dažniausiai išgirsdavau atsakymą.
Išties, sunku patikėti, kad šiam žvaliam vyrui jau septyniasdešimt.
Jubiliatas prisipažįsta, kad tik metai jį pasendino: „Daug kas man tiek metų neduoda. Ir aš pats nejaučiu septyniasdešimties metų naštos. Galbūt dėl to, kad visuomet sveikai gyvenau – nerūkiau, negėriau, aktyviai sportavau. Su sportu nesiskiriu ir dabar. Namie esu įsirengęs treniruoklių kambarį, kai geras oras bėgioju lauke. Džiaugiuosi, kad iki šiol jokia liga prie manęs neprilipo. Ir tai yra svarbiausia.”
V. Patapas gimė Betygalos rajone netoli Raseinių. Į Klaipėdą jis su tėvais atvyko netrukus po karo – 1947 metais.
„Klaipėda buvo stipriai sugriauta, tačiau statybininko specialybę turėjęs tėvas surado vietą kur įsikurti. Apsigyvenome dabartiniame miesto Savivaldybės pastate”, – taip kalba apie savo pirmąją pažintį su uostamiesčiu jubiliatas.
Garbaus amžiaus sulaukęs Vytautas sportą pamėgo gana anksti. V. Patapo giminėje su sportu buvo susidraugavęs daugelis – jo pusseserė Nijolė Sabaitė Miunchene netgi tapo olimpine vicečempione. Todėl nenuostabu, kad ir Vytautas greitai tapo žinomu sportinio ėjimo meistru.
V. Patapas net 18 metų gynė Lietuvos rinktinės garbę, buvo daugkartinis Respublikos ir Sovietų Sąjungos čempionas. Jis buvo pirmasis sporto meistras tarp Klaipėdos lengvaatlečių.
„1959 metais mano pasiektas rezultatas 10 km sportinio ėjimo distancijoje buvo geriausias pasaulyje”, – savo sportinio klestėjimo metus prisimena Vytautas.
Jubiliatas su pasididžiavimu kalba, jog jo rekordo, pasiekto prieš penkiasdešimt metų, niekam nepavyksta pagerinti iki šiol: „Tai tik parodo, kokio lygio sportas yra Lietuvoje. Apie Klaipėdą nesinori net kalbėti. Mažai masinių sporto renginių. Anksčiau populiarios buvo estafetės miesto gatvėmis, kiek žmonių susirinkdavo pažiūrėti šio renginio. O kur jos dabar? Juolab kad tokie sportiniai renginiai didelių išlaidų nereikalauja…”
Baigęs aktyviai sportuoti šiandien gražų jubiliejų švenčiantis V. Patapas dirbo profsąjunginį darbą, aktyviai talkino kultūros ir sporto kolektyvams.
V. Patapas dešimt metų dirbo statybų giganto Vakarų Lietuvoje Klaipėdos statybos tresto profsąjungos pirmininku, rūpinosi „Žuvėdros” šokėjų kolektyvu, „Granito” futbolininkais. Pastarieji tuo metu buvo Lietuvos futbolo lyderiai, o „Žuvėdra” dabar yra daugkartinė Europos ir pasaulio čempionė.
1985 metais nemažus organizacinius sugebėjimus turintis V. Patapas, šviesios atminties Alfonso Žalio pakviestas, tapo „Atlanto” futbolo klubo vadovu. Jau kitais metais atlantiečiai žaidė Sovietų Sąjungos pirmenybių pirmojoje lygoje. Tai buvo pats didžiausias komandos pasiekimas per visą jos gyvavimo istoriją.
„Tai buvo gražūs laikai. Pilnos tribūnos žmonių, kurie ateidavo pažiūrėti, kaip „Atlantas” kaunasi su Maskvos CSKA, „Torpedo”, kitomis stipriomis komandomis. Mokėdavome sirgalius pritraukti į stadioną, pašto dėžutėse jie rasdavo skrajutes, kviečiančias į futbolą”, – „Atlanto” klestėjimo laikus prisiminė jubiliatas.
V. Patapas mano, kad ir dabar galima išjudinti merdintį futbolą – reikia tik noro, lankstumo ir mokėjimo kalbėtis su verslininkais.
Su nedidele širdgėla jubiliatas kalba apie tai, kad jo, nemažai prisidėjusio prie miesto kultūros ir sporto vystymo, dabar niekas neprisimena.
„Man pinigų netrūksta nusipirkti bilietui į futbolo rungtynes, tačiau būtų daug mieliau širdžiai, jei būčiau pakviestas, prisimintas”, – sako V. Patapas.
Išties, nuo verslo dar neatitrūkęs pensininkas V. Patapas nėra elgeta. Neseniai jis ilsėjosi Japonijoje ir Kinijoje, turi minčių apsilankyti kitose šalyse. Pasirodo, galima sveikai bei nenuobodžiai leisti laiką ir sulaukus septyniasdešimties.