Tėvystė visai neturi žlugdyti svajonių gyventi dviese ilgai ir laimingai. Laikas, kurį skirsite sau ir sutuoktiniui, gali būti naudingas ir jūsų vaikui.
Sakoma, kad geriausi tėvai yra tingūs tėvai – jie nešokinėja aplink vaiką kiekvieną kartą, kai tik šis ko nors užsimano, todėl vaikas išmoksta pats susirasti pramogų, nenuobodžiauti ir tampa labiau nepriklausomas.
Apleisti negalima
Kartu gyvenantys tingūs tėvai teoriškai turi daugiau laiko vienas kitam, nes jų vaikai, bent jau sulaukę 25 metų, susipranta, kad nereikia trukdyti tėvų tada, kai jie leidžia laiką drauge.
Be abejo, tingūs tėvai gali būti per daug tingūs, kad leistų laiką drauge. Jokiu būdu nerekomenduotume apleisti naujagimio tikintis, kad tai sutvirtins jo charakterį, bet papasakosime apie tai, kaip tvirtinti savo santuokinius ryšius, kad tai bent iš dalies kompensuotų su vaiku praleidžiamą laiką.
Žinoma, kai kurie žmonės yra tiek užsiėmę savimi, kad jie apskritai neturėtų turėti vaikų, bet jie tikrai nepriskiriami daugumai šiuolaikinių tėvų. Daugumai tėvų reikia stengtis nuo vaikų išsaugoti tuos meilės ritualus ir smulkmenas, kurios buvo įprastos, kol vaikų nebuvo.
Vaiko nepriklausomybės skatinimas taip atrandant laisvo laiko sau ir savo partneriui yra menas, kurio galima pradėti mokytis labai anksti ir kuris su amžiumi yra tobulinamas.
Laiko sau atradimas
Nors laisvo laiko radimas yra sudėtinga užduotis, tėvams derėtų atrasti būdų saugiai „priparkuoti” vaikus ir pabūti drauge. Nesvarbu, kokia darni bebūtų šeima, ilgalaikei santuokos gerovei yra svarbus tarpusavio pašnekesių laikas.
Daugelis moterų turi labai aiškius bendravimo su vaikais (šiems grįžus iš mokyklos ar per vakarienę) ritualus, kurių jos nelinkusios atsisakyti. Jos gali puikiai matyti, kaip silpsta ryšys su vaiku atsisakius šių pokalbių. Tuo tarpu su sutuoktiniu jos tokio stipraus ryšio nepalaiko ir ne taip greitai pastebi su partneriu praleidžiamo laiko trūkumo poveikį.
Jei sužinotumėte, kad poroms reikia po 15-20 minučių kasdieninių tarpusavio pokalbių, tikriausiai labai nustebtumėte. Idėja, kad atrandamas laikas netrukdomai pasikalbėti, atrodo kaip stebuklas iš pasakų. Greičiausiai sakysite, kad nuolatiniai tarpusavio pokalbiai neįmanomi dėl beprotiškų darbo grafikų… Tai tik priedanga!
Kai poros susipažįsta, tarpusavio pokalbiams skiriamam laikui teikiama daug dėmesio. Prieš susilaukiant vaikų mintis, kad prarasite ryšį su sutuoktiniu, atrodo keista – tai netgi atrodo neįmanoma. Jei pasakysite kam nors, neturinčiam vaikų, kad sutuoktiniai, kasdien pasikalbantys po 15 minučių, yra reti ir ypatingi, tai jie pamanys, kad esate neįtikėtinai pesimistiški. Bet susituokę vaikų turintys žmonės iš tiesų mano, kad esate ypatingi, jei kasdien pasikalbate su partneriu po 15 minučių.
Iš tikrųjų yra porų, kurios gulėdamos lovoje pasikalba po 20 minučių nuskambėjus žadintuvui arba kartu išgeria po puodelį kavos, arbatos po vakarienės, arba visada pasikalba prieš arba po vėlyvo vakaro filmo. Arba skambina vienas kitam pietų metu. Jie būna gerokai laimingesni. Jų vaikai jaučiasi saugūs nuo skyrybų. Poros, nuolat stiprinančios tarpusavio ryšį, įprastinį bendrą laiko praleidimą vertina ne kaip rutiną, o kaip atsipalaidavimą.
Parenka lūpdažį
Kai vaikai būna pakankamai dideli, paprašykite jų tuo metu jūsų netrukdyti. Vaikai gali suprasti, kad kiekvienas sekmadienio rytas yra mamos ir tėčio laikas. Arba kad iki 7-8 valandos ryto tėvų trukdyti negalima. Jie tai gerbs, jei tai bus įprasta, o ypač, jei ir jiems bus skirtas kasdieninis laikas.
Netrukdomo kiekvienos poros laiko atradimas, net jei tas laikas yra ne kasdieninis, o kassavaitinis, stiprina bendravimo ryšį. Kaip ir tarpusavyje bendraujant tėvams, taip ir bendraujant vienam iš tėvų su vaiku, šis trumpas kasdieninis pokalbis palengvina gyvenimą ir leidžia pajusti santykių sveikumą bei buvimą šeimos dalimi. Be to, vaikai, su kuriais taip bendraujama, lengviau supras jūsų norą netrukdomai pabendrauti su sutuoktiniu.
Viena mama pakomentavo: „Mano vaikams patinka žiūrėti, kaip aš rengiuosi eidama į pasimatymą su tėčiu. Jie padeda išsirinkti batus ir lūpdažį. Manau, puiku, kad tame pasiruošime jie įžvelgia romantiką, nors kartais ir šiek tiek paniurzga, kad norėtų eiti kartu. Man patinka, kad juos žavi ta tėčio ir mamos gyvenimo pusė, kurioje jie nedalyvauja.
Lygiai taip pat man patinka tai, jog mano vaikai žino, kad aš ir tėtis kartu aptarsime tam tikras šeimos problemas, ir tik po to nustatysime tam tikras taisykles ar imsimės kokių nors veiksmų.
Kartais mūsų pasitarimo rezultatų laukimas vaikams ištąso nervus, bet belaukdami jie turi progą patys pagalvoti, ką mes galėtume nuspręsti tuo klausimu. Jie žino, kad mums nesutariant paskutinis žodis priklauso tėčiui, jei kalbama apie sporto reikalus, o man paskutinis žodis priklauso, jei kalba eina apie mokyklos reikalus.
Kalbant apie pinigus būtinas vienbalsis sprendimas. Kartais juokiamės, kai diskusija įkaista, o vienas ar kitas vaikas ateina ir pasiūlo arba pertrauką, arba pasitarimą su jais – taip jie patys pasinaudoja mūsų patarimu. Stebėdami, kaip mes sprendžiame problemas, vaikai ruošiasi dalyvauti savo šeimos susirinkimuose ir spręsti problemas”.
Nebūna per vėlu
Įvedus nustatytas dienas ir įprastinius laikus pokalbiams, seksui ar pasimylavimui, greitai pasikeičia santuokoje atsiradęs vienišumo ir meilės išblėsimo jausmas. Laimei, niekada nevėlu pradėti kurti ritualus – net tada, kai santuoka atrodo mirusi ir skyrybos beldžiasi į duris.
Įpročiai, meilės ritualai, kuriami teigiami potyriai apsaugos santuoką nuo problemų. Jei tokių įpročių nebus, santuoka bus kur kas lengviau pažeidžiama to streso, kuris atsiranda siekiant prisitaikyti prie naujų poreikių susilaukus vaikų.