Vasario 16-osios šventę ženklino iškilmingi renginiai ir jau tradicija tampantys svarstymai, ką ir kur kvietė, o ką ignoravo
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos 89-ųjų metinių minėjimo renginiai prasidėjo tradiciniu valstybės vadovų vizitu į Rasų kapines padėti gėlių prie Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarų kapų. Vėliau veiksmas persikėlė į Prezidentūrą – ordinais ir medaliais už nuopelnus šaliai bei jos vardo garsinimą apdovanotas būrys Lietuvos ir užsienio piliečių.
Dešimtys apdovanotųjų
Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi apdovanoto Lietuvos kariuomenės karininko Jono Juodišiaus, kuris 1950-aisiais mirė tremtyje, regalijas atsiėmė jo giminės. Lietuvos didžiojo kunigaikščio (LDK) Gedimino ordino Komandoro kryžius buvo įteiktas Lietuvos atstovei prie UNESCO Inai Marčiulionytei, vyskupui Juozui Tunaičiui ir akademikui Ekonomikos instituto direktoriui Eduardui Vilkui. Tarp apdovanotųjų ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro kryžiumi šįkart išsiskyrė būrys įvairiose institucijose atsakingas pareigas einančių švedų, 1990-1991 metais rengtų manifestacijų už Baltijos šalių nepriklausomybę iniciatorių ir organizatorių.
LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalieriais tapo šeši garsūs Lietuvos mokslo bei meno visuomenės atstovai: muzikologas Algirdas Jonas Ambrazas, kompozitoriai Feliksas Bajoras ir Vytautas Barkauskas, fotomenininkas Rimantas Dichavičius, archeologas Mykolas Michelbertas, tautosakininkas Leonardas Sauka.
Įteikdamas valstybės apdovanojimus prezidentas Valdas Adamkus pagerbė ir Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnus, kurie pernai organizavo ekologinių nelaimių Smiltynėje ir „Mažeikių naftos” gamykloje likvidavimą. Itin karštų susirinkusiųjų plojimų sulaukė penki Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanot asmenys.
Renginių gausa
Vasario 16-osios šventės tęsinys buvo iškilminga Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavų pakėlimo ceremonija S.Daukanto aikštėje. Vilniečiai saulėtą popietę tradiciškai rinkosi priešais pastatą Pilies gatvėje, kur buvo pasirašytas istorinis Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. Jo dingusio originalo, kaip paaiškėjo, nesėkmingai ieškota šventės išvakarėse atidarytuose restauruotuose Vileišio rūmuose, kur dabar įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Ant Tauro kalno buvo atidengtas paminklinis akmuo Tautos namų idėjos šimtmečiui paminėti.
Vakar Kaune iškart po šv. Mišių Paminklinėje Prisikėlimo bažnyčioje žmonės rikiavosi į eitynes. Jų dalyviai nešini tautinių spalvų dekoratyvinėmis gėlėmis darnia kolona žygiavo į Vienybės aikštę. Šiemet po oficialiosios dalies laikinojoje sostinėje surengta išskirtinė akcija, pavadinta „Puokštė laisvei”. Žmonės su trijų spalvų gėlėmis rankose suformavo tautinę vėliavą. Kiek vėliau keletas šimtų spalvotų balionų į dangų pakėlė juostą su užrašu „Mes gimėm laisvei” – kauniečių žinią Lietuvai ir pasauliui.
Poromis ir atskirai
Renginių maratoną vainikavo koncertas „Sugrįžk į Lietuvą” sostinės Katedros aikštėje, raginęs emigrantus grįžti į gimtinę. Senovėje ant piliakalnių kurstomus laužus priminė 16 laužų, įžiebtų Gedimino prospekte.
Oficialioji Vasario 16-osios minėjimo dalis baigė iškilmėmis Nacionaliniame Operos ir baleto teatre. Čia kalbą sakė ir kelių dienų vizito į Lietuvą atvykęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis.
Tačiau minėjimas, kaip ir pernai, neapsiėjo be tam tikrų nuoskaudų. Kai kurie svečiai buvo nepatenkinti, kad į renginį šiemet juos kvietė po vieną, be antrųjų pusių, tad žadėjo jį ignoruoti.
Prezidento patarėjas Vytautas Umbrasas LŽ nenurodė, kokiais kriterijais vadovautasi spendžiant, kam į minėjimą dera eiti po vieną, o kam – poromis. „Kvietėme individualiai, labai įvairiai”, – sakė jis. Pavyzdžiui, Umbraso teigimu, Sausio 13-osios brolija esą pateikė itin ilgus pageidaujančiųjų dalyvauti minėjime sąrašus, tačiau buvo nuspręsta kviesti tik artimiausius nukentėjusiųjų giminaičius. „Nepakviesti liko 3,4 milijono Lietuvos gyventojų. Mūsų pasirinkimą lėmė ne bloga valia, o galimybės”, – pabrėžė patarėjas.
Nuoskaudos ar ambicijos
Nors LNOBT telpa 1040 asmenų, Prezidentūra į renginį pakvietė gerokai daugiau svečių. Matyt, buvo manoma, kad dalis jų neatvyks. Tarp būrio svarbių žmonių garbingesnės vietos vėl neatsirado Kovo 11-osios Akto signatarams.
Dar prieš trejus metus grupė klaipėdiškių signatarų laišku kreipėsi į Prezidentūrą skųsdamiesi ignoravimu, tačiau tuomet jokio atsako negauta. Vienais metais buvo kilęs triukšmas dėl to, kad šie Lietuvos nepriklausomybei nusipelnę žmonės išvis nebuvo pakviesti į iškilmingą minėjimą. Tuomet Prezidentūra jų atsiprašė, signatarai pagaliau pateko į renginį.
Tačiau Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė iki šiol jaučia nuoskaudą. Juolab kad ir šiemet jie buvo „nugrūsti” į pačią Operos teatro palubę – 2-ąjį balkoną. Panaši situacija, anot Valionytės, kartojasi per visą antrąją prezidento Adamkaus kadenciją.
„Garbingesnės vietos neatsirado, nors mūsų ir nėra tiek daug – iš 124 teliko 114. Ateiti dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės teišgalės gal 50. Turime tiesiog nuryti klerkų nepagarbos ženklus, nes privalome suprasti, kad Vasario 16-oji – šventė, o ne ambicijų karas. Tačiau akivaizdu, kad nelabai gebame atskirti svarbius dalykus nuo nesvarbių, trūksta valstybiško požiūrio”, – LŽ sakė Valionytė.
Šiuos priekaištus komentavusio Prezidentūros atstovo balse buvo girdėti tam tikra ironijos gaidelė: „Nesutinku, kad jiems būtų parodyta kažkokia nepagarba. Garbė, kad prezidentas apskritai kviečia. Nemanau, kad žmogaus įvertinimą rodo vieta, kur jis sėdi”, – sakė Umbrasas.
Pirmosios eilės salėje visada skiriamos svarbiausiems valstybės asmenims, o šiemet priekyje įsitaisė Lenkijos prezidentą lydinti delegacija.