Jei kas nebijo pažiūrėti jums į akis, reiškia jumis pasitiki, jei jūs nebijote pažvelgti aplinkiniams į akis, jaučiatės laisvas ir saugus.
Buvęs Niujorko meras Rudolfas Giuliani, vadovaudamas miestui, pasiekė tiesiog stebėtinų laimėjimų kovoje su nusikalstamumu. Pasak statistikos, 1993-siais mieste buvo įvykdytos 1946 žmogžudystės. Po aštuonerių metų – dviejų Giuliani kadencijų – šis skaičius tesiekė 642, t.y. šių nusikaltimų sumažėjo dviem trečdaliais. Lankydamasis Niujorke 1990 metais buvau perspėtas, kad tai nesaugus miestas, o mokomoji brošiūra ragino ne tik nevaikščioti vėlai vakare, bet iš viso – įspėjo: „venkite žiūrėti į akis ir plepėti su atsitiktiniais žmonėmis”… Ir tai buvo liūdna tiesa. Per dešimtį metų Niujorkas tapo saugiausiu didelių Amerikos miestų tarpe. Ekonominė veikla virė, turistai ir konferencijų dalyviai mušė lankomumo rekordus. Vieta kur buvo visai gerai žiūrėti į akis. O Pasaulio Prekybos centras buvo tapę tokio naujojo Niujorko simboliu, geros ir visiems gerą darančios globalizacijos simboliu.
Teroristams reikėjo, kad pasaulis būtų kitoks. Kad globalizacija neatrodytų patraukli…
Ispanai, prieš tris dešimtmečius nusimetę autoritarizmo ir saviizoliacijos skraistę tapo viena atviriausių ir tolerantiškiausių bendruomenių Europoje. Tapę tikrais europiečiais ėmėsi daugelio politinių akcijų, ypač taikdarystės, skatinančių ne civilizacijų karą, o jų dialogą. Ispanais ėmė pasitikėti ne tik Europa, bet ir veik visa Lotynų Amerika, Ispanija tapo Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimo simboliu.
Teroristams reikėjo, kad žmonės mažiau kalbėtų ir iš viso mažiau bendrautų…
Pasak Eurostato atliktos nuomonių analizės, Londonas laikomas vienu labiausiai geidžiamų miestų Europoje. Londoniečių mandagumas, policijos ir kitų administracijos tarnybų mandagumas, miestas, kuriame galima drąsiai klausti ir žiūrėti į akis, kuris geras ir atviras visoms tautoms ir rasėms. Londonas tapo civilizacijų dialogo pavyzdžiu, o pastarasis pasirodė esąs patrauklus visoms normalioms civilizacijoms. Šarm El Šeicho kurortas laikytas vienu saugiausių ne tik Egipte, bet ir visame neramiame Vidurio Rytų regione. Laikytas simboliu to, kad ir islamo regione galima sutarti ir toleruoti vieniems kitus. Ir taip toliau…
Nereikia būti didžiai išmanančiam tarptautinės politikos
paslaptis, kad suprastum, jog nauja globalinė konfrontacija vyksta ne tarp rasių ir tautų, o tarp kuriančių ir griaunančių, tolerantiškų ir ksenofobiškų bendrijų. Teroristams reikia, kad žmonės nežiūrėtų į akis, nebendrautų, kad pasaulis pasidalytų į religinius ir sektantiškus getus, atsitvertų nepasitikėjimo siena.
Tenka pripažinti, kad buvome naivūs, tikėdami, jog gyventi atvirai ir laisvai yra kiekvienos žmonių bendrijos siekis. Tenka pripažinti, kad stebėdami griaunamąją terorizmo mažinos jėgą, nemokame jos sustabdyti.
Bet, sėdami mirtį teroristai ir patys vis labiau atsiveria, parodo, ko bijo, ir kur yra jų silpnosios vietos. Jiems blogai, kad nepavyko išgąsdinti niujorkiečių ir jų mero, nepavyko priversti Egipto valdžios atsisakyti antiteroristinės politikos, nepavyko sutrikdyti londoniečių. Ir ispanai gal ne taip jau smarkiai išsigando. O jei neišsigando ir nesutriko, tai kokie čia laimėjimai…
Teroristai nežiūri į akis, jie per silpni, kad susikautų su mūsų kariais, jie gali naikinti beginklius… Lengva naikinti bijančius, kur kas sunkiau tuos, kurie vis tiek žiūri į akis.
Žiūrėkime. Niujorke, Londone, Bagdade…. Visur.
Egidijus Vareikis