VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas” direktoriui Gintarui Neniškiui mūsų šalies valdžios džiaugsmas dėl augančio automobilių skaičiaus kelia nuostabą.
Anot jo, Vakarų šalyse valstybės politika yra tokia, kad individualių transporto priemonių augimas kaip tik neskatinamas, nes tektų tiesti daugiau gatvių, jas prižiūrėti, kartu mažėtų žalieji plotai, didėtų kamščiai ir oro tarša.
Pats G. Neniškis prisipažįsta pirmąjį ir kol kas vienintelį savo automobilį nusipirkęs būdamas 27-erių, kad nereikėtų ką tik gimusio vaiko vežioti autobusais. Kaskart kviesti taksi būtų buvę per brangu, tačiau dabar, skaičiuodamas, kiek atsieidavo sportinio „Ford Sierra 4XR” su „pavargusiu” varikliu eksploatacija, jis juokauja, kad važinėti taksi, ko gero, būtų buvę pigiau.
Šiuo metu „Klaipėdos keleivinio transporto” direktorius nuosavo automobilio neturi ir tikina jo nepasigendąs.
Važinėjate tarnybiniu automobiliu ar visuomeniniu transportu?
Kaip vadovas turiu teisę turėti savo tarnybinį automobilį, bet „Citroen”, kuriuo važinėju darbo metu, naudojasi ir kiti darbuotojai. Tikiuosi Lietuvoje automobilių nuomos verslo plėtros. Jeigu savaitgalį prireiktų kur nors toliau nuvažiuoti, būtų galima išsinuomoti – sąnaudos būtų mažesnės, nei įsigyti, remontuoti. Automobilis man yra tik priemonė, tokia pati, kaip ir stalas, kompiuteris ar pieštukas. Manau, kad lietuviai turi tam tikrą mentaliteto problemą – neva labai neprestižiška ir nesolidu važiuoti viešuoju transportu, traukiniu, dviračiu, reikia turėti „krūtą tačką”.
Šita problema atėjusi iš tų laikų, kai automobiliui įsigyti reikėdavo gal 10 metų dirbti, tai buvo sunkiau nei gauti butą. Dabartiniu metu pasitaiko, kad žmogus vos suduria galą su galu, bet turi automobilį. O juk kartais netgi greičiau kur nors nuvažiuoti visuomeniniu transportu. Darbo reikalais juo važiuoju mažų mažiausiai dvi dienas per savaitę.
O maršrutiniais taksi?
Su maršrutiniais man tokia problema… Važiuoju ten, kur nevažiuoja autobusai, bandau naktį, bet bėda yra ta, kad maršrutiniai nestoja mane pamatę, net gėda būna prieš kolegas iš kitų miestų. Kai keliskart tokią gėdą patyriau, pradėjau vakarais ar naktimis iš miesto grįžti taksi. Gal tai sutapimas, bet, matyt, yra nuo manęs šleifas – juk vykdom maršrutinių taksi kontrolę ir tikriausiai nesu mylimas kai kurių žmonių. Ne paslaptis, kad naktį daugiau vežama be bilietų.
Negi net paauglystėje, kaip dauguma vyrukų, nesvajodavote pralėkti automobiliu?
Kai buvau jaunas, „krūčiausias” buvo aštuntos arba devintos klasės „Žiguli”. Mano tėtis turėjo šeštą, aš jau nuo septyniolikos metų turiu teises ir važinėju. Kai atvažiavau į Klaipėdą studijuoti, visas studentų bendrabutis turėjo tik tris mašinas, nebuvo taip, kaip dabar. Padirbėjus per vasarą įsigyti automobilį? Užsidirbdavau, bet pinigus išleisdavau kelionėms, išvykoms į gamtą, vakarėliams, apie automobilį net negalvojau. Niekada tokios svajonės neturėjau.
Nenoriu pasakyti, kad prastai vairuoju ar nieko nesuprantu apie automobilius, taip tikrai nėra. Tiesa, niekada iš principo nestatau automobilio pažeisdamas Kelių eismo taisykles – ant šaligatvio ar žolės, net jei tenka paėjėti kelis šimtus metrų.
Esate labai sąmoningas vairuotojas?
Taip. Kai kurie kolegos, kurie nėra tokie sąmoningi, sako, kad aš vairuoju kaip moteris. „Gazą” neva reikia labai stipriai minti, kad mašina šoktų, aplenkti, užkišti, nieko negalima praleisti, nes kur tu lendi, „žąsine”. Manau, tai ne vyriškumas, o chamiškumas, kuris pas mus siejamas su vyriškumu. Aš prisisegu diržą, o kai kurie vyresniosios kartos žmonės laiko jį ranka užsidėję… Aš jiems sakau: „Ar ne lengviau būtų prisisegti.” Pas mus labai daug tokių stereotipų.
Minėjote, kad Vakarų šalyse individualiuoju transportu valstybė skatina nevažinėti.
Pavyzdžiui, Danijos miestas Odensė įdiegė tokią programą. Šeima ten paprastai turi du automobilius. Kai vienas nusidėvi ir yra parduodamas, o kito neperka, tam šeimos nariui 10 proc. sumažinamas fizinių asmenų pajamų mokestis. Jis siekia apie 40 proc., o žmonės ten uždirba po kelis tūkstančius eurų, taigi sutaupomos nemažos sumos. Be to, toks žmogus gauna nuolaidų viešajam transportui, dviračių nuomai. Odensėje yra ne automobilių, o dviračių kamščiai, bet užtat miestas labai gyvas. Įsivaizduokite, koks gyvas būtų mūsų senamiestis, jei visi dviračiais atvažiuotų.
Taikoma ir tokia priemonė kaip transporto priemonių dalijimasis. Valdžia skiria sklypą be jokių mokesčių automobilių aikštelei, ir žmonių grupė gali pigiau nei nuomodamiesi prireikus pasinaudoti patikusiu automobiliu. Mes iškart paklausėm – kaip jūs taip, nes pas mus juk nuvažiuotų į garažą, išimtų variklį, įdėtų kokį seną, supuvusias padangas, ir grąžintų, o išoriškai nieko ir nepastebėtum. Na, sako, vyrai, jūsų kažkokia kriminalinė sąmonė. Jiems net į galvą nešauna, nors, žinoma, bet kas irgi negali ta paslauga naudotis, yra tam tikros garantijos, laidavimas.
O hibridiniai automobiliai – „Toyota”, „Lexus”?
Žinot, aš įsivaizduoju, kas atsitiktų Neniškiui, kai jisai prie Savivaldybės su „Lexus” nuvažiuotų… Ar ilgai jis tas pareigas eitų. Na, o „Toyota Prius” svarstėm, bet jie neturėjo tada mums tinkamo komercinio automobilio.
Beje, „Klaipėdos keleivinis transportas” neturi nė vieno automobilio – perkam verslo nuomos paslaugą. Svarstėme galimybę išsinuomoti „žaliu” kuru varomą automobilį. Pasirodė „Saab”, važiuojantis etanoliu, bet problema, kur jo įsipilti.