Regis, moralės normos Lietuvos politikoje pasidarė panašios į pagalvę, kurią velnias pakiša griūvančiajam. Todėl jie ir atsikelia sveikutėliai, nenusibrozdinę nė vieno brangaus kūno nario. Moralė – tam tikrų taisyklių sistema, kurią galima apeiti, arba, dar geriau – pritaikyti prie verslo planų ir politinių ambicijų. Moralė, kuri virsta asmenine demagogija. Laimė, kad nemaža visuomenės dalis demagogija nebetiki. Netiki ir pats demagogas bei jo aplinka, bet naudojasi, nes prisipažinti suklydus ar buvus neteisiam – ne tik nepopuliaru, bet ir kvaila. Negi sakysi, kad žadėtas gausybės rago srautas nukreiptas ne į skurdžią rinkėjų buitį, bet į asmeninę valdininko teritoriją?..
To neleidžia net lanksčioji, prisitaikiusi prie rinkos, pono valdininko moralė. Meluoti reikia net tada, kai pasineri į prisivirtą košę iki ausų.
Baimė įvardyti, baimė pasakyti nepagražintą tiesą, nesugebėjimas veikti ryžtingai ir be kompromisų – tai, regis, tampa nacionaliniu Lietuvos politikos bruožu. Net prezidentas savo kalboje neįvardijo, kas iš tiesų susikompromitavo? Prezidente, ar tikrai kalbėjote apie Vilniaus merą ir ūkio ministrą? Ko tuomet norėti iš valdančiosios koalicijos, komisijų, kitus politikų… Kas įvardys blogį – tiesiai šviesiai, be išsisukinėjimų, gal net žiauriai? Gal visuomenė? Mieli valdžios žmonės, ar jums neatrodo, kad visuomenei suverčiate ne tik mokesčių, netobulų (neveikiančių) įstatymų, netikrumo ir baimės dėl rytdienos naštą, bet ir tai, už ką esate atsakingi patys.
Už tiesą, už garbę – tai, ką minite, giedodami Lietuvos himną. Bet gal tai jums tik nereikšminga simbolika? Gal patogiau atsiremti į minkšta pagalve virtusią sąžinę?.. Jeigu griūtumėte ne į pūkus, o ant kietos žemės su akmenėliais, gal tada suprastumėte?
Ši situacija, kurioje paradoksaliai susipynė dviejų priešingų partijų lyderių interesai, turėtų sulaukti tokio pat ryžtingo sprendimo, kaip ir plačiai nuskambėjusi „paksiada”. Tik kažin ar ryžtingai šiuo atveju elgsis trys Seimo komisijos. Jos visuomenei kelia jausmą, kurį apibūdinčiau kaip homerišką juoką. Vilkas, sukūręs zuikiams įstatymą „Ateikite pas mane po vieną, ir aš jus suėsiu”, teis pats save! Sakykite, ir kokia gali būti bausmė? Ne vilkui, aišku, zuikiams. Kad ateitų ne po vieną, o po du, nes po įstatymų kūrimo vilko apetitas išaugo?
Ir net į opoziciją negalima dėti didelių vilčių.
Atidavusi savo balsą liberalcentristams per praėjusius rinkimus, šiandien už juos nebalsuočiau. Nes partijai trūksta ryžto. Garbės jausmo. Tiesos troškulio. Nes partija aukoja savo vardą dėl lyderio. O blogiausia, kad lyderis – veiklus, protingas, neieškantis žodžio kišenėje ir nekuriantis folkloru virstančių posakių (tuo pasižymėjo ponas Paksas). Nepanašus į „keturis komunarus”. Į traktorių specialistą, nekenčiantį disertacijų apie tarybinę miliciją. Į daugelį kitų riboto idėjinio akiračio technokratų. Ir turbūt tuo labiau reikėtų aukoti asmenines simpatijas. Nes lyderiais, gyvenimui įsibėgėjant, ir taps tokios asmenybės. Sovietinės nomenklatūros „buldozeriai” ir „traktoriai” nueis į praeitį.
Visuomenei teks rinktis tarp asmeninių simpatijų ir tiesos. Politikui – tarp sąžinės ir pritaikytų politikai moralės normų. Ar postulatai „Nevok”, „Nemeluok”, „Melagingai neliudyk” skirsis nuo posakio „Aš nepažeidžiau jokio įstatymo”? Kokio įstatymo? Kurį pats sukūrei? O kam, pone, skirti Dievo įstatymai? Ne jums?
Prisipažinkite, ponai valdžios vyrai, kad buvote neteisūs. Visuomenė gali jums padovanoti didžiulę malonę – atleisti.
Renata Šerelytė, rašytoja.