Atrodo, taip paprasta kalbėti apie savo kasdienę veiklą. Atsikelti, susiruošti, išeiti į darbą, gerai padirbėti, baigti darbą ir grįžti namo. Tai įprasti kasdieniai veiksmai, nusakomi aiškiais, gerai žinomais veiksmažodžiais. Tačiau kartais iš šių įprastų veiksmažodžių sumanome pasidaryti įmantresnių ir ne visuomet tinkamų vartoti formų. Dažnokai pasitaiko išgirsti: Aš jau grįžinėju [ = grįžtu], už dešimties minučių būsiu namuose. Kaip tik dabar išeidinėju [ = išeinu, einu] iš namų. Mes jau baiginėjame [ = baigiame] darbą. Baiginėjantis [ = baigiantis] pirmajam kėliniui, persvarą įgijo mūsų komanda.
Štai kas sakoma „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje” (1994) apie veiksmažodžio priesagos –inėti (-dinėti) galimus vartojimo atvejus: 1) veiksmažodžiuose, kuriais nusakomas kartojamas veiksmas: ateidinėti, įžeidinėti, klausinėti; 2) kartotinės reikšmės veiksmažodžiuose, turinčiuose veiksmo mažybės atspalvį: strikinėti, šokinėti, griuvinėti; 3) priešdėliniuose veiksmažodžiuose, reiškiančiuose veiksmo eigą ir be priešdėlio turinčiuose kitą reikšmę: atsakinėti, įrodinėti. Tokie veiksmažodžiai yra padaryti iš atitinkamų įvykio reikšmės veiksmažodžių: atsiprašyti : atsiprašinėti, parduoti : pardavinėti; 4) negausioje grupėje veiksmažodžių, padarytų iš daiktavardžių: šmėklinėti, šnipinėti, varlinėti (DLKG, 398 p.).
Trumpai tariant, nė vienu iš šių aiškinimo atvejų negalima pagrįsti pradžioje taisytų veiksmažodžių baigti, grįžti, išeiti formų su priesaga –inėti (-dinėti). Jos greičiausiai pavartotos mėginant nusakomam veiksmui suteikti eigos atspalvį. Tačiau ši priesaga nevartojama, kai veiksmažodis ir be priesagos reiškia veiksmo eigą (žr. „Kalbos praktikos patarimai”).
Na, o jei kalbėdami norime pabrėžti, jog baigiame, grįžtame ar išeiname kaip tik dabar, šiuo metu, šią akimirką, pagalvoję tikrai atrasime kitų būdų: Jau išeinu/ kaip tik išeinu iš namų. Aš jau grįžtu/ važiuoju/ einu/ vykstu namo. Žiemai baigiantis/ besibaigiant/ einant į pabaigą, staiga prisnigo.