Poryt visa Lietuva, taip pat užsienyje gyvenantys lietuviai, sės rašyti nacionalinio diktanto. Dėl raštingiausio lietuvio vardo varžysis ir šiauliečiai.
Šiaulių miesto savivaldybės kalbos tvarkytoja Aušrinė Rinkevičienė LŽ vakar sakė, kad rašyti diktantą jau užsiregistravo pusšimtis miesto gyventojų. Žiniasklaida neretai skelbia, kad pirmą kartą tokios gimtosios kalbos varžybos buvo surengtos tik praėjusiais metais. Tačiau nedaug kas mūsų šalyje žino, kad Šiauliuose diktanto konkursas rengiamas jau 15 metų.
Kalba – kaip motina
Diktanto idėją į Šiaulius parsivežė šio miesto tuometinio Pedagoginio instituto (dabar universitetas) lituanistė Genovaitė Kačiuškienė, kuri 1987-1990 metais stažavosi Paryžiaus Sorbonos universitete. Šioje pasaulinio garso mokslo šventovėje gimtosios kalbos diktantas rašomas jau seniai.
Grįžusi namo tuometė Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus vadovė Kačiuškienė diktanto sumanymu užkrėtė kolegas. „Visi Šiaulių lituanistai, ir ne tik jie, susižavėjo idėja. Mus tuomet palaikė instituto rektorius profesorius Aloyzas Gudavičius ir daug kitų mokslininkų”, – pasakojo dabartinis Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas Algirdas Malakauskas, Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros lektorius. Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyrius ir Šiaulių universiteto Humanitarinis fakultetas – pagrindiniai šio renginio organizatoriai.
Konkursą Kačiuškienė pasiūlė rengti Motinos dienos išvakarėse. „Gimtoji kalba ir motina – neatsiejamos. Kai rašome diktantą ar bet kurį kitą tekstą, prisimename gimtąją kalbą. Su motina irgi kalbame jos gimtąja kalba”, – LŽ aiškino savo idėją profesorė Kačiuškienė ir priminė garsaus menininko Petro Rimšos skulptūrą „Vargo mokykla”.
Šioje skulptūroje įamžinta rateliu verpianti motina, kuri tuo pat metu moko skaityti vaiką. Lietuvių kalbos specialistų nuomone, daugiausia motinų dėka mūsų šalyje ir išliko mūsų gimtoji kalba.
Ilgesni ir sunkesni
1992 metų gegužę Šiaulių pedagoginiame institute pradėjo rinktis pirmieji žmonės rašyti gimtosios kalbos diktanto. „Jų atėjo net daugiau kaip tūkstantis! Teko skirti keletą auditorijų”, – neslėpė
pasididžiavimo šiauliečiais lituanistas Malakauskas, o jo kolegė Kačiuškienė pridūrė, jog tąsyk rašyti diktanto atvažiavo žmonių net iš tolimų Lietuvos vietų.
Konkursas bemat tapo vienu populiariausių renginių Šiauliuose; jame noriai dalyvauja ir žinomi šalies žmonės. Antai viename pirmųjų konkursų ryžosi dalyvauti tuometis Šiaulių universiteto vadovas profesorius Gudavičius. Jam sekėsi neblogai – padarė tik vieną nedidelę klaidą, tad ir užėmė vieną pirmųjų vietų.
Ypač mėgsta diktantą moksleiviai. „Respublikiniame nacionalinio diktanto konkurse jiems dalyvauti uždrausta, o mūsiškiame aukštesniųjų klasių moksleiviai visada laukiami”, – sakė Malakauskas.
Pasak pašnekovų, šiauliečių diktantų tekstai būna ilgesni ir sunkesni negu tas, kurį rašė pernai Lietuva. Ir diktuoja tekstus ne diktoriai, o universiteto dėstytojai lituanistai. Malakauskas tvirtino, kad tai net geriau: „Mes įpratę skaityti studentams, žinome, kokiu tempu ir garsu reikia tai daryti.”
Prizų negaili
Nors diktantas, kaip prisipažino konkurso organizatoriai, nebūna lengvas, kasmet net keliolika žmonių pelno prizines vietas. „Kiekvienais metais būna konkurso dalyvių, kurie nepadaro nė vienos klaidos, todėl tenka skirti keletą pirmųjų vietų”, – stebėjosi lituanistai.
Antai pernai Šiaulių miesto savivaldybės, Lietuvos mokslo sąjungos Salduvės skyriaus ir Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto nupirkti prizai buvo įteikti septyniolikai konkurso dalyvių. Įsteigtos keturios nominacijos – raštingiausio šiauliečio, raštingiausio devintų-dešimtų ir vienuoliktų-dvyliktų klasių moksleivio bei raštingiausio studento. Konkurso organizatoriai apdovanoja kiekvieną vyresnio amžiaus dalyvį.
„Norime, kad jie tai prisimintų visą gyvenimą”, – sakė Malakauskas. Be to, skirtingai negu respublikinio diktanto konkurso rengėjai, šiauliečiai saviškiams po konkurso grąžina jų darbus – žmonės gali
pastudijuoti savo klaidas ir komisijos narių vertinimą. Beje, komisijoje kasmet būna apie dešimt žmonių.
Profesorė Kačiuškienė tikino neįsižeidžianti, kai pamato ar išgirsta tvirtinimų, esą gimtosios kalbos diktanto konkursas Lietuvoje dar naujas, neturi tradicijų.
„Iš tikrųjų yra šiek tiek kitaip. Tačiau ne taip jau svarbu, kas pirmieji pradėjo jį rašyti – šiauliečiai ar vilniečiai, svarbiausia, kad tai daroma. Aš tuo nepaprastai džiaugiuosi”, – sakė profesorė.