Metų pradžia – lūkesčių ir linkėjimų metas. Tačiau žvilgtelėkime ne į tai, ko norėtume ir linkėtume, bet ko galime tikėtis.
Ekonomine prasme žmogui paprastai svarbiausia, kokias pajamas jis gauna ir ką už tai gali įsigyti. Taigi apie atlyginimus ir kainų pokyčius.
Prognozės ganėtinai optimistinės. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktas tyrimas rodo, kad kitais metais rinkos dalyviai tikisi beveik 12 procentų padidėsiančio darbo užmokesčio, kurio vidurkis beveik pasieks pusantro tūkstančio litų.
Vidutinės vieno gyventojo pajamos, prognozuojama, augs dar sparčiau ir perkops tūkstantį litų per mėnesį.
Žinia gera, tačiau išlieka du klausimai: kodėl dalis žmonių vis niekaip to nepajunta ir kokias išgyvenimo perspektyvas tai sukuria arba nesukuria Lietuvoje veikiantiems verslams.
Dėl to, kad pajamų didėjimas ne taip labai juntamas, kaip matomas statistikoje ar rinkos dalyvių apklausoje, gali būti „kaltos” kelios priežastys. Visų pirma – elementarus užmaršumas, kurį iliustruoja įvairūs tyrimai ir apie kurį nuolat primena psichologai ar personalo valdymo specialistai. Apie sumažėjusį atlyginimą atsimintume ilgai, tačiau prie padidėjusio prisitaikome greitai. Tai vartotojiškos kultūros dalis – tik kažką gavę greit užmirštame, kaip to geidėme, ir norime jau vėl ko nors naujo. Atlyginimas – ne išimtis.
Kita priežastis, kodėl ne taip labai juntame gyvenimo gerėjimą, – kainų augimas. Jis gali netgi labai prisidėti prie to, kad gaunamas atlyginimas būtų išleidžiamas toms pačioms, tačiau pabrangusioms gėrybėms įsigyti.
Prognozuojama, kad šiais metais kainos augs vidutiniškai apie 5 procentus. Tačiau ne visi mes vartojame vienodas gėrybes. Todėl kai kurių būtinų ar ne visai būtinų prekių, tarkime, šildymo, cigarečių ar kitų, kainos daug didesnis padidėjimas kažkam gali reikšti neproporcingai daug. Netgi išaugusios pajamos gali prasmegti pakilusiose kainose.
Kita vertus, kai kurių prekių brangimas tiesiog nevyksta. Atvirkščiai – kitais metais ir toliau galime tikėtis, kad už mažesnę kainą galėsime įsigyti daugiau ar geresnių informacinių technologijų, elektronikos ir kai kurių kitų produktų.
Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl pagerėjęs gyvenimas nelabai pastebimas, yra tai, kad mes nesiejame padidėjusių pajamų tiesiog su likimo ranka ar bendra tendencija. Ir teisingai darome. Padidėjusios pajamos dažniausiai reiškia, kad mes jau dirbame kažkaip kitaip: daugiau, sąžiningiau, atsakingiau, kvalifikuočiau, kitaip tariant, – produktyviau. Jei mus pakėlė į aukštesnes pareigas ar pradėjome dirbti didesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, dėl to išaugusį atlyginimą mes teisingai linkę priskirti ne atlyginimų augimo tendencijoms, o savo pastangoms.
Tačiau Lietuvos ekonomikoje šiandien vyksta procesas, kurio metu vis daugiau ir daugiau žmonių būtent dirba vis labiau kvalifikuotą darbą, ir dirba jį vis produktyviau. Tai yra tikroji gerovės augimo priežastis.
Nenuostabu, kad gerovės augimas paprastai labiau ir greičiau pasiekia dirbančius produktyviau, ir ne taip smarkiai tuos, kurie dirba ne taip produktyviai. Tad patarimas darbingam žmogui, kurio pajamos neauga ir kuris tuo yra nepatenkintas, – tiesiog keistis ir dirbti arba daugiau, arba produktyviau. Jei tik, žinoma, pavyksta ir norisi.
Prieš kelis metus produktyvumas augo sparčiau nei darbo užmokestis. Šiandien jau darbo užmokesčio augimas lenkia produktyvumo augimą. Tokia tendencija neramina nemažą dalį verslų. Ir pagrįstai, nes gresia rimti pokyčiai.
Dėl augančių atlyginimų nebepavyks verslo sėkmės lipdyti ant vidutiniškai produktyvaus pigaus darbo pamatų. Pokyčius turi atlikti ir valdžia, nes norint sėkmingo proveržio reikia ne bet kokios ekonominės politikos, o atitinkamos: mažesnių mokesčių ir mažesnio reguliavimo, mažiau biurokratijos. Tai iššūkiai ateičiai, o pati atlyginimų augimo tendencija džiugina, nes juk tam ir vyko Lietuvos ekonominės reformos, kad gyventume geriau. Priešingai nei prieš kelerius metus, kai dėl geresnio materialinio gyvenimo žmonės būtinai išvykdavo svetur, dabar neretas atvejis, kai dėl to paties grįžtama į Lietuvą.