Naujasis Suvalkijos merginų grupės „Mokinukės” albumas „Pagauk” vos per kelias savaites tapo auksinis – jo parduota jau per 10 tūkstančių kopijų.
Sėkmė lydėjo ir ankstesnius du „Mokinukių” albumus – prieš dvejus metus išleistas debiutinis albumas „Pažadai” tapo platininiu (parduota daugiau nei 20 tūkstančių albumo kopijų), pernai išleista plokštelė „Maža širdelė” nesunkiai perkopė auksinio albumo kertelę.
„Šis albumas mums – arčiausiai širdies. Galbūt todėl, kad ir stilistika įvairesnė, ir kad pačios labiau prisidėjome prie šių dainų gimimo, o ir dainų tematika kur kas įvairesnė nei ankstesniuose mūsų albumuose”, – sakė merginos.
Plokštelė „Pagauk” merginų šešetukui svarbi ir tuo, jog, ko gero, tai bus paskutinė bendrai įrašytą dabartinės sudėties „Mokinukių” plokštelė – po pusmečio vyriausios „mokinukės” – Ieva ir Simona – paliks mokyklos suolą, taip pat ir grupę.
Kol kas nėra aišku, ar jų vietas užims naujos merginos, ar „Mokinukės” karjerą tęs kaip ketvertukas.
„Paskutinis pusmetis bus sunkiausias. Dabar branginame kiekvieną akimirką, kai būname kartu. Žinojome, kad kažkada ta akimirka, kai mūsų keliai turės išsiskirti, turės ateiti, tačiau labai sunku priprasti prie tos minties”, – pasakojo Ieva.
Tačiau kol kas visos šešios dainininkės uoliai lanko repeticijas, dalyvauja koncertuose ir televizijos laidų filmavimuose, ir, žinoma, dėmesingai klauso mokytojų pamokose. Savo trečiojo albumo išleidimo proga „Mokinukės” atskleidė labiausiai joms įstrigusius mokyklinio gyvenimo epizodus.
Kristė: Kartą prieš lietuvių kalbos pamoką sėdėjome kabinete ir bekalbėdami sumąstėme atsikratyti vienos sulūžusios kėdės, stovėjusios čia kokius penkerius metus. Iki šiukšlių konteinerio tingėjome eiti, tad nusprendėme kėdę išmesti pro langą. Buvo labai linksma, tačiau tik iki tol, kol neatėjo mūsų klasės auklėtoja.
Per biologijos pamokas aš su Ineta sėdžiu pirmame suole, tad mūsų akys nuolat užkliūva už vienos raudonos gėlės, kuri puošia mokytojos stalą. Ji visada mums atrodė didelė ir nemiela. Nusprendėme ką nors daryti. Perkirpome rašalinės kapsules ir taip palaistėme gėlytę. Po to dar ilgai teko atsiprašinėti biologijos mokytojos.
Rūta: Negaliu sėdėti per biologijos pamokas, kai kalbama apie kraują. Pasijaučiu silpnai vos apie jį pagalvojusi.
Kartą, kai nedalyvavau su drauge kūno kultūros pamokoje, nusprendėme greitai nulėkti į parduotuvę ir netrukus grįžti – kad niekas nieko nepastebėtų. Per kūno kultūros pamokas durys visada užrakinamos, teko lipti per langą. Mus belipančias pastebėjo valytoja, pranešė mokytojai, po to dar pavaduotoja sužinojo. Buvo daug triukšmo dėl nieko.
Ineta: Kartą per tikybos pamoką pradėjau ginčytis su mokytoja dėl to, kad ji neigė teoriją, jog žmogus išsivystė iš beždžionės. Šio ginčo taip ir neišsprendėme – nė viena nenusileidome.
Per technologijos pamokas mokėmės konservuoti agurkus ir pomidorus. Man labai gerai pavyko ir jau džiaugiausi, kad netrukus galėsiu visai skaniai užkąsti. Bet per pertrauką į kabinetą įslinko berniukas ir pavogė būtent mano stiklainį su pomidorais.
Irūna: Per chemijos pamoką su klasės draugu darėme laboratorinį darbą. Kolbose kaitinome visokias medžiagas ir netyčia bendraklasis Mantas karštą kolbą priglaudė prie mano rankos, iškilo didelė pūslė. Dar ir dabar dešinę ranką „puošia” žymė, primenanti tą laboratorinį darbą.
Simona: Per anglų kalbos pamoką mokytoja ant lentos parašė kažkokį žodį supainiojusi specialų žymeklį su sunkiai nusivalančiu žymekliu. Visą likusią pamokos dalį mums teko darbuotis trintukais trinant lentą.
Ieva: Kartą per matematikos pamoką mums leido pasirinkti: arba sėdime pamokoje, arba einame į sporto salę stebėti labai svarbių Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rungtynių. Nesunku nuspėti – matematikos kabinete neliko nė vieno moksleivio.
Mums labai prailgdavo etikos pamokos, tad vieną kartą ją nusprendėme pasitrumpinti. Per pertrauką nuėmėme nuo sienos laikrodį ir pasukome 15 minučių į priekį. Kai laikrodžio rodyklė rodė, kad pamoka lyg ir turėtųsi baigtis, pasakėme mokytojai, kad galbūt budėtoja užmiršo nuspausti skambutį, ir ji mus išleido namo. Aišku, kitą pamoką mes turėjome atsėdėti tas 15 minučių.