Tėvams prasidėjo pats karštymetis. Juk jūsų atžala jau parašė laišką Kalėdų Seneliui, o ikimokyklinė įstaiga ar mokykla paskelbė verdiktą – kuo aprengti sūnų ar dukrą karnavalui.
Suspėti iki Kalėdų
Tikėkimės, kad atžalos norai, išsakyti Kalėdų Seneliui, jūsų nešokiravo ir neteks išleisti daugiau, nei numatyta. Tiesa, dėl aprangos ir kaukės tam vieninteliam kartui dar, aišku, teks vargti iki pat nustatytos datos: naršyti po kostiumų nuomos punktus, parduotuves arba naktimis užsiiminėti rankdarbiais, net jei adatą į rankas ir paimi tik vienintelį kartą per metus.
O kur dar advento kalendoriai, kojinės ant židinio. O dar kitos dovanos, sveikinimai, jau nekalbant apie eglutę ir visus kitus (dar tik numatytus) pirkinius. Ir kai galvoje sukasi, kaip visa tai suspėti, mano pašnekovas ramiai tarsteli: „Kalėdų Senelio nereikia bijoti”.
Žinoma, pagalvoju, jei susitikimui su juo jau pasiruošta.
Tiki stebuklais
Paklaustas, ar verta vaikui leisti tikėti Kalėdų Seneliu, Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vidas Karvelis nė nemirktelėjęs išpoškino, kad verta – juk net suaugusieji tiki. Kitaip kodėl gi jie įsisuka į tokį žaidimą, išleidžia tam krūvas pinigų.
O jei rimtai, tai, V.Karvelio teigimu, kažkaip paveikti vaiko tikėjimą mes nelabai ir galime. Ir ar turime teisę kištis?
„Vaikai, teoriškai iki 7 metų, o faktiškai nuo 5 iki 9 metų tiesiog linkę tikėti stebuklais”, – dėstė pedagogas. – Taip yra. Jie turi tokį polinkį. Tikima tol, kol, keičiantis jų raidai, pasikeičia ir pasaulėžiūra. Tiesa, pasitaiko vaikų, kurie netiki, yra ir suaugusiųjų, kurie tiki. Kiekvienas žmogus yra individualus.”
Gąsdinti nedera
„Jei būsi geras, Kalėdų Senelis atneš dovanų”,– sako savo vaikui ne viena mama.
„Taip elgtis nedera, – teigė V.Karvelis. – Nes jūs mažų mažiausiai meluojate vaikui. Juk Kalėdų Senelis dovanų atneša visiems. O ir visi vaikai yra geri, tik kartais jiems kas nors nepasiseka, neišeina elgtis tobulai.”
Dar daugiau: pedagogas teigė, kad tai grasinimų taktika, kuri nepadeda, yra nedemokratiška ir trumpalaikė. Todėl jis siūlo skatinti vaiką ir sakyti: ” Jei būsi geras, Kalėdų Senelis atneš geresnę dovaną”.
Galva neapsisuka
Su pedagogu aiškinomės, kaip elgtis suaugusiajam, kaip vaikui aiškinti, jei sutinkame ne vieną Kalėdų Senelį.
Juk pasakojame, kad jis yra toks vienas, gyvena Laplandijoje ir kartą per metus aplanko vaikus, juos apdovanoja.
O realiame gyvenime Kalėdų Senelių sutinkame ne tik karnavaluose, prie eglutės, bet ir kitose vietose, ir net ne po vieną. Kaip bebūtų keista, nuramino V.Karvelis, vaikui nuo to galva neapsisuka. Jis neskaičiuoja ir neskirsto, jam tai vis tiek Kalėdų Senelis.
Ar yra Kalėdų Senelis?
Suaugusiajam nedera meluoti, apsimetinėti, aiškino mano pašnekovas. O patekus į dviejų dažniausiai didesnio ir mažesnio vaikų ginčą, ar yra Kalėdų Senelis, ar jo nėra, tiesiog vertėtų pasakyti: ” Aš nežinau, bet dovanų juk vis tiek atsiranda.”
Vaiko tikėjimas Kalėdų Seneliu, anot V.Karvelio, nuo suaugusiojo nepriklauso: „Jūs tik galite sugadinti nuotaiką sau ar vaikui. Jis jumis nepatikės. „Na tai kas, kad mama ir brolis netiki, o aš tikiu Kalėdų Seneliu”, – suksis vaiko galvelėje”.
Kurstyti, daryti ką nors dirbtinai nereikia, tiesiog būkite su vaiku – tokiu, koks jis yra.
Bet kažin ar būtų gerai dovanų neduoti netikinčiam Kalėdų Seneliu vaikui?
” Kalėdų Senelis – tai paslaptis, tikėti juo ar netikėti, verta ar ne verta – tai tik žodžių žaismas”,- teigė V.Karvelis.
Juk paslaptis ir yra ta kalėdinė dvasia, įeinanti į kiekvieną suaugusįjį ir paverčianti jį dovanas dalijančiu Kalėdų Seneliu.
Post scriptum
V. Karvelis prisipažino dar vis tikįs Kalėdų Seneliu.
O mums tenka grįžti prie kalėdinės karštinės. Juk giliai širdyje žinome, kad Kalėdos neprasideda prekybos centruose, bet be jų oi, koks tuščias būtų Kalėdų Senelio maišas.