Žaibosaugos sistema individualiam namui ne visais atvejais yra privaloma, tačiau pajūrio gyventojams patariama ją įsirengti, nes čia žaibai trankosi dažniau nei kuriose kitose šalies vietovėse.
Pasak elektros instaliacija ir žaibosauga užsiimančios bendrovės „Robana” vadovo Mariaus Strankausko, žaibosauga gali būti aktyvioji arba pasyvioji. Pastaroji, dar vadinama B. Franklino, mūsų šalyje jau seniai žinoma ir yra įprasta, o aktyvioji atkeliavo prieš keletą metų.
Aktyvioji populiarėja
Aktyvusis žaibolaidis yra įrenginys su įmontuota elektronine įranga, sukuriančia vainikinį išlydį, o šis sukuria jonizuotą kanalą ir žaibas juo nukreipiamas į žaibolaidį.
Skirtingo galingumo aktyvieji žaibolaidžiai parenkami pagal kiekvieno pastato matmenis ir žaibosaugos kategoriją. Pasak M. Strankausko, tokia žaibosauga gali apsaugoti plotą iki šimto metrų, žaibolaidis turi būti tvirtinamas aukščiausiame pastato taške ir virš jo iškilti 2-6 metrus.
Aktyvioji žaibosauga yra brangesnė už įprastinę, tačiau, anot M. Strankausko, estetinis namo vaizdas bus geresnis.
„Paprastai žaibosaugai reikia daug strypelių prie kiekvieno iškilimo, kamino ir stogo kampo. O pasirinkus aktyviąją nereikia viso stogo apraizgyti vielomis”, – sakė M. Strankauskas.
Didžiausia tikimybė, kad žaibas trenks į aukščiausią vietą, bet gali pasirinkti ir kitą. Pasak M. Strankausko, šimto procentų žaibosaugos nėra, gerai įrengta apsaugo 98 proc.
Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos Statybų priežiūros poskyrio viršininko Česlovo Daukšo teigimu, statydami individualius namus žmonės kainos sumetimais paprastai apsiriboja įprastine žaibosauga.
Vis dėlto, anot M. Strankausko, aktyvioji pastaruoju metu labai populiarėja.
„Kiti aktyviąją daro su kaimynais. Jei namai šalia, galima ir tris sujungti – žaibolaidį pritvirtina ant kokio nors stulpo, tada ir sutaupo, ir vaizdas kitoks”, – sakė M. Strankauskas.
Gali šakotis
Kokia reikalinga žaibosaugos sistema, bei kokia bus jos įrengimo kaina, priklauso nuo namo stogo dangos ir matmenų, pastato aukščio, grunto ir vietovės.
Anot M. Strankausko, kuo didesnė grunto varža, tuo daugiau reikės įžeminimo strypų. Didelė yra smėlio, maža – pelkėtų vietovių, molynų varža.
Žaibosaugos įrengimas skirstomas į tris kategorijas. Pirmosios kategorijos žaibosauga įrengiama pastatuose, kur yra cheminių, sprogių medžiagų ir pan., antrosios – patalpose, kur būna daug žmonių, elektroninės įrangos, o individualiems namams taikoma trečiosios kategorijos.
Pasak Č. Daukšo, kiekvieno individualaus statomo namo žaibosaugos klausimus privalo spręsti projektuotojas. „Pagal ilgamečius tyrimus yra surinkta informacija, kurioje vietovėje žaibų per metus būna daugiausia. Projektuotojai turi patikrinti, reikia jos ar ne, nuspręsti, kokia turi būti, nes individualiam namui atsižvelgiama į daug faktorių – ir vietovė, ir namo funkcija, pavyzdžiui, ar bus dideli garažai”, – sakė Č. Daukšas.
Beje, anot jo, prie Baltijos – gana pavojinga vieta, kaimo vietovėse patartina žaibo saugotis visiems. Mieste pavojus mažesnis, nes čia individualius namus apsaugo aukštesni pastatai.
Anot Č. Daukšo, vis dėlto žaibosaugos kaina statantis namą nėra tokia jau didelė, kad žmonės rizikuotų savo, namo ir elektronikos saugumu – 80-90 proc. žmonių ją įsirengia.
Beje, anot M. Strankausko, jei kaimynas įsirengė žaibosaugą, kuri pritrauks žaibą, šis nebūtinai trenks vienu išlydžiu – gali atsišakoti ir pataikyti dar ir į kaimynų namą.
Įsirengus žaibosaugą, pasak Č. Daukšo, kas trejus metus reikėtų ją patikrinti, išmatuoti varžą, kad būtų aišku, ar ji veiksminga. „Aišku, individualių namų savininkų mes to daryti nepriversime, ir jų neprižiūrime, tačiau jei savas ūkis rūpi, tai žmonės ir žiūri”, – sakė jis.
Uostamiestyje, anot Č. Daukšo, atvejų, kai pastatas nukentėjo nuo žaibo, būta senokai, tačiau Klaipėdos rajone esą pasitaiko dažniau.
Apskaičiuota, jog vidutiniškai į kvadratinį kilometrą ploto žaibas trenkia keletą kartų per metus. Kasmet sužeidžiama 300 žmonių, 10 žūsta.