Bejėgių pagyvenusių žmonių slaugos sistemos spragas kamšo Lietuvos „Caritas” savanoriai
Lietuvoje daugėja nepajėgiančių apsitarnauti garbaus amžiaus žmonių, gaunančių minimalias pensijas. Dažnas jų yra vienišas, nenori niekur išeiti iš savo namų arba jų artimieji neturi galimybių visą parą globoti tokius ligonius namuose. Kas tokiu atveju galėtų slaugyti ligotus senyvo amžiaus žmones arba padėti tai daryti jų artimiesiems, išvargintiems ilgai trunkančios slaugos?
Savanoriškos pastangos remiamos
Nors savivaldybės remtų privačių ar, pavyzdžiui, nevyriausybinių organizacijų projektus, tačiau skiriamų slaugai organizuoti lėšų tikrai nepakanka. Pagalbą garbaus amžiaus žmonėms ir neįgaliesiems jų namuose gali pasiūlyti socialiniai valstybinių globos institucijų darbuotojai, jų padėjėjai. Ta pagalba apsiriboja ligonių aprūpinimu maistu, krosnies pakūrimu (jei tokia yra), buto sutvarkymu, kitomis smulkiomis paslaugomis darbo dienomis. O kas tokius žmones globoja ir savaitgaliais?
Šią opią problemą jau ne vienus metus, pasitelkęs savanorius, sprendžia Petrašiūnų bendruomenės centras. Sukruto ir dar kelios miesto rajonų bendruomenės, tačiau bene didžiausią paliegusių neturtingų garbaus amžiaus žmonių priežiūros naštą užsivertė ant savo pečių Lietuvos „Caritas”, veikiantis visose septyniose Lietuvos vyskupijose.
Anot šios organizacijos Slaugos ir globos namuose projekto koordinatorės Jūratės Jazukevičiūtės, pagrindinis šios savanorių veiklos tikslas – teikti socialines ir sielovados paslaugas, derinant jas su sergančių ir dažniausiai vienišų senelių slauga. Šį globos ir slaugos namuose ne vienus metus trunkantį projektą visokeriopai remia Maltos ordino pagalbos tarnyba, pavieniai asmenys, o šiemet padėjo ir Jungtinės karalystės ambasada.
Prižiūri vienuolės
Įgyvendindamas Slaugos ir globos namuose projektą, Lietuvos „Caritas” glaudžiai bendradarbiauja su Šv. Elzbietos seserų kongregacija. „Ši vienuolija bene vienintelė Lietuvoje slaugo vienišas neturtingas garbaus amžiaus moteris, netekusias artimųjų ir pageidavusias gyvenimo saulėlydį sutikti artimoje namams aplinkoje. Neturinčios savo senelių namų parapijos ar bejėgių močiučių giminaičiai pasirūpina, kad jos patektų pas vienuoles, įsikūrusias Fredoje, nedideliame pastate”, – pasakojo J.Jazukevičiūtė.
Šiuo metu vienuolyne slaugomos 7 senelės, kurių vyriausiai netrukus sukaks 101 metai. „Man čia gera, šilta, sotu. Dar pati nueinu į valgyklą. Norėčiau, kad svečius, kurie ateis manęs pasveikinti gimtadienio proga, čia gerai pavaišintų”, – optimistiškai apie ateitį kalbėjo šimtametė Kazimiera iš Šiluvos. Jos kambario draugė Stasė iš Kauno mintinai išpoškino būsimam Kazimieros gimtadieniui skirtą ilgą poemą apie Šiluvos Mariją.
Kito kambario lovoje snaudusi simpatiška 88 metų žilaplaukė Petrė iš Žemaitijos sakė dabar turinti tik vieną rūpestį – laukianti, kada geroji sesutė Teresėlė sutaisys radijo aparatą. „Taip gera klausyti „Marijos radiją”, – paaiškino senolė. Beje, nė viena iš vienuolyne prižiūrimų senelių nepasigedo televizoriaus, bet visos tvirtino laukiančios, kad kas nors iš giminaičių aplankytų.
Šv.Elzbietos kongregacijos keturios seserys, iš kurių dvi turi medicininį išsilavinimą, džiaugėsi, kad joms padeda savanorė iš Panevėžio ir vienuolyno kaimynai. „Ypač esame dėkingos kaimynui Pranui Valaičiui, kurį vadiname „greitąja pagalba”, nes šis vyriškis visada talkina mums dirbant vyriškus darbus. Jei ne kaimynai bei mūsų seserų iš kitų šalių parama, negalėtume išlaikyti ir prižiūrėti tiek vargingų, menkutes pensijas tegaunančių senelių”, – kalbėjo sesuo Teresė.
Savanorių trūksta
Kauno arkivyskupijos „Caritas” Slaugos namuose tarnybos koordinatorė gydytoja Rūta Smailienė, kažkada talkinusi miesto Sveikatos skyriui kuriant pirmąją slaugos ligoninę, įsitikinusi, kad be reikalo sunaikinti slaugos skyriai ligoninėse. „Ligoti pagyvenę žmonės išvežami iš ligoninių ar iš namų į toli nuo jų gyvenamosios vietos įkurtas slaugos ligonines. Tokių senelių kaimynai ir draugai dėl didelių atstumų rečiau atvažiuoja aplankyti pasiligojusį bendraamžį. Tuo tarpu bendravimas su giminaičiais, draugais paliegusiems vyresnio amžiaus žmonėms reikalingas kaip oras”, – įsitikinusi R.Smailienė.
Pašnekovės nuomone, jei Sveikatos ir Socialinių reikalų skyriai dirbtų ranka rankon, tai dabar gyvuojanti lankomoji priežiūra, apsiribojanti buitiniais ir socialiniais patarnavimais, galėtų būti papildyta ir ligonių slauga namuose. Tokiu būdu būtų galima užpildyti senelių slaugos namuose spragas. Tereikia daugiau etatinių darbuotojų, apmokytų slaugyti namuose. „Aš vadovauju metų trukmės savanorių kursams, kuriuose jie išmoksta ligonių slaugos namuose pagrindų. Mokydama kitus vadovaujuosi savo patirtimi ir JAV išleista bei pas mus pagaliau išversta į lietuvių kalbą knyga „Ligonių slaugymas namuose”. Dabar kursus lanko 24 moterys, kurių dalį atsiuntė parapiniai slaugos namai. Deja, savanorių reikia gerokai daugiau, nes jų paklausa nuolat auga. Tad dabar tik gesiname, kaip sakoma, gaisrus”, – sakė R.Smailienė.
Savi namai – kaip vaistai
Savanorė Genutė Grabauskienė beveik kasdien, jei geras oras, išeina su prižiūrima beveik 90 metų senole laukan. „Tai mano auksas. Nieko jai nereikia aiškinti – viską pati supranta, – apie savanorę kalbėjo močiutė. – Tiesa, mane lanko dukros, anūkė, tačiau jos negali visą laiką būti su manimi, nes turi savo šeimas, o aš nenoriu niekur iš čia kraustytis – nei pas dukras, nei į senelių namus. Juk savi namai senam žmogui – tai vaistai”, – tvirtino senolė.
Kasdien ateinanti aplankyti senelės jos anūkė sakė, kad nėra jokios kitos, išskyrus „Caritas”, oficialios institucijos, kuri bent pusę dienos slaugytų įvairių ligų kamuojamus žmones. „Galėtų būti Kaune kažkas panašaus į Dienos slaugos stacionarą, į kurį rytą būtų galima atvežti ligų kamuojamus, šiek tiek pajudančius senelius, o vakare – parsivežti”, – samprotavo senolės anūkė.
Sunku pasakyti, ar ši mažai tematanti ir girdinti, įvairių ligų kamuojama senolė sutiktų visai dienai iškeliauti iš namų, kuriuose ji jaučiasi šeimininkė, dar geba ir nori padėti savanorei paruošti pietus, kartu su ja nusnūsti po pietų. Šis ir daugybė kitų pavyzdžių byloja, kad senoliai norėtų sulaukti gyvenimo saulėlydžio savo namuose. Tai dažniausiai net nepriklauso nuo to, turi jie artimuosius ar ne. Vadinasi, ligotiems garbaus amžiaus žmonėms labai reikalinga tokia slauga, kokią teikia „Caritas” savanoriai.
Būtinas globos ir slaugos paslaugų kompleksas
Kauno socialinių paslaugų centro Pagalbos namuose tarnybos vedėja Danutė Baranauskienė pripažįsta, kad iki šiol neišspręsta vienišus senelius ar juos prižiūrinčius artimuosius kamuojanti sergančių senelių slaugos namuose problema. Juk slaugos ligoninėje nemokamai seneliai gali būti tik 4 mėnesius. Parvežtas iš ligoninės į namus, dažnas vienišas senolis nenori važiuoti į senelių namus, kur jam būtų suteikta ilgalaikė slauga. Belieka jo slauga namuose.
Jei ligotas garbaus amžiaus žmogus turi artimųjų, jiems iš dalies padeda Socialinių paslaugų centras – 45 lankomosios priežiūros darbuotojai šiuo metu nemokamas socialinės priežiūros (ne slaugos!) paslaugas teikia net 308 seneliams, gaunantiems ne didesnę nei 555 Lt pensiją. Tik „Caritas” savanoriai padeda artimiesiems ne tik prižiūrėti, bet ir slaugyti tokius garbaus amžiaus žmones. Deja, savanorių trūksta – sunku rasti žmonių, sutinkančių be užmokesčio teikti daug širdies ir žinių reikalaujančias paslaugas. Tad seneliais besirūpinantiems žmonėms tenka patiems ieškoti būdų, kaip spręsti šią opią problemą. Jiems ketina padėti Kauno miesto socialinių paslaugų centras, kai mūsų mieste bus galutinai išanalizuotas socialinių paslaugų poreikis ir jų plėtotė.