Sostinės „Arkos” galerijoje rodoma skulptūros paroda „Autoportretas”. Dvidešimties menininkų darbai, vieni ironiškai, kiti rimtai, žvelgia į savo kūrėjus ir žiūrovus.
Pirmiausia tai kūrybiškumo, sąmojo ir geros nuotaikos paroda. Linksmi darbai džiaugiasi dar linksmesnių kaimynyste, autorių išradingumas ir pastabumas, atrodo, beribiai. Tad nenuostabu, kad salėmis žengiančio žiūrovo „autoportretą” pamažu ima keisti vis didėjanti šypsena, o vienas kitas, žiūrėk, neištveria nesukikenęs.
Nustebina kūrybinis arsenalas – medžiagų įvairovė ir meninės minties šūviai. Drožiamas, skaptuojamas medis, lydomas, liejamas, patinuojamas metalas, degamas molis, skaldomas ir šlifuojamas akmuo.
Menininkai savo kūrinius daro iš odos ir augalų (varnalėšų kibiai), skardos lakštų ir virbų arba iš to, ką atplukdo jūra, palieka miškas.
Į parodą, kaip pažymėjo jos kuratorius Gediminas Piekuras, sugužėjo daug žiūrovų ir dvigubai daugiau autorių. Buvo prisiminti ir tie, kurie jau niekad negalės atvykti. Skulptorių brolija neseniai neteko dviejų garbingiausių narių – Gedimino Jokūbonio ir Vytauto Šerio. Dabar jau tik kūriniai primins juos kūrusių žmonių portretus.
Dailininkų sąjungos pirmininkas Vaclovas Krutinis įvertino „tikslingą” kuratoriaus veiklą buriant skulptorius. Regis, ir užburiant geriems darbams. Prieš penkerius metus skulptoriai kūrė portretus, o dabar Piekuras pasiūlė autoriams pažvelgti į save, prisistatyti. Sąjungos pirmininko patirtis leido tiksliai pasverti kuratoriui tekusią naštą. „Kai kuriuos reikėjo įtikinėti daryti autoportretus. Retas, pasižiūrėjęs į veidrodį, galėjo tokiam žingsniui ryžtis…” – sakė Krutinis.
Galbūt ne visi darbai buvo sukurti šiai parodai – Alfonso Ambraziūno „Savirefleksija” mena net 1971-uosius, gal kai kurie, pakeitus pavadinimus, bus rodomi kitose teminėse parodose (yra toks meno rinkos reiškinys). Tačiau, pasak Krutinio, „skulptoriai visada lipdo panašius į save”. Tad kiekvienas kūrinys yra autobiografinis, jame ryškus autoriaus santykis su tikrove ir atsiskleidžia tik jam būdinga meninė kalba. Žvelgiama į save ir pro save – į aplinkinį pasaulį.
Rytas Jonas Belevičius savo atvaizdą regi tuščiavidurio kelmo šešėlyje, Asta Vasiliauskaitė – puodelyje, moliniame vandens atspindyje. O Vytenis Antanavičius gali matyti savo autoportretą kada panorėjęs – jį atspindi paslaptingas kabantis balionas. Juozą Sučilą aplanko svečias iš vaikystės vasarų. Ant kėdės nutupia paukštukas naujienų ir įspūdžių pilna galva. „Autoironiškam portretui” pakanka jūros vandens nugludintos medinės laivo dalies ir plūduro. Ir, aišku, poetinės nuovokos. Kazimiero Sigito Straigio „pastovi vidinė būsena” – įkalinta, negailestingai plieno lakštų slegiama siela. Jo žmogus su Franko Zappos ar Mozarto kasyte pavydžiai žvelgia pro grotas į pasaulį, o šiuo atveju – į Sučilos paukštuką. Kęstutis Musteikis – ir įkyrių kasdienių minčių apniktas žmogus, ir svajojantis, į žvaigždynus visa galva neriantis menininkas. Laukimo kupinas Leono Striogos žmogus – „Kas mane atrakins?” Ilgiau pasilikę prie Gedimino Piekuro „Autoportreto sekmadienį” ar tik neužuosime sviestinės tešlos kvapo, idiliškų šeimos šventadienių. Juozo Genevičiaus, Jono Vasiliausko, Vilmanto Adamonio autoportretai kvepia grynuoju realizmu. Irgi gardžiai. Subtilus, trapus Valdo Aničo autoportretas iš molio ir nichromo vielelių. Išlaikyti formos, atvaizdo panašumą jam svarbu, bet daug įdomiau kaitroje atsirandantys jų pokyčiai, netikėtumo akimirka, „kai nežinai, kas išeis”. Valdą Bubelevičių taip įkvepia lietuvių tautosaka, poezija, kad jis pasiryžta nudrengti geležies batus, išdykėliška srove užtvindyti nemunus. Arvydo Ališankos autoportretą, – sunkų, įaugusį į Vilnojos krantą, – parodoje atstoja didžiulė jo nuotrauka. O Algimanto Šlapiko akmeninė skulptūra pasiekė galeriją, tiesa, iki pečių susmegusi.