Leidykla „Versus aureus” išleido knygotyrininkės, Lietuvos knygos kultūros paveldo specialistės Nijolės Lietuvininkaitės monografiją „Kauno senoji knyga”, kurioje siekiama knygotyros aspektu suvokti ir nustatyti, kiek Kauno senosios knygos raiška padėjo įkūnyti XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios miesto kultūrinį įvaizdį.
Gausiai iliustruota monografija apima Kauno įvairiakalbės knygos kultūros raišką, sklaidą ir plėtotę nuo miesto tapimo 1843 metais gubernijos centru iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1918 metais. Šis politinių ir socialinių perversmų nestokojęs laikotarpis lėmė Kauno miesto knygos raidos, susietos su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų institucine knygos kultūra tęstinumo gija, naujas kryptis ir esminius pokyčius. Kitaip tariant, mėginta įžvelgti, kiek Kauno senoji knyga prisidėjo įkūnijant miesto kultūrinį įvaizdį, veikė lietuvių, lenkų, rusų, žydų, vokiečių ir kitų etninių bendrijų dvasinio gyvenimo lygį. Autorė stengiasi išsiaiškinti, koks knygų gamybos, platinimo ir vartojimo pamatas buvo padėtas nepriklausomybės metų miesto knygos raidai.
Leidinio struktūrą nulėmė problematika: knygos ir miesto istorinių bei kultūrinių sąveikos procesų raida. Pirmoje dalyje autorė gilinasi į įvairiakalbės knygos leidybos ir sklaidos organizavimo, poligrafijos įmonių, prekybos įstaigų, bibliotekų radimosi priežastis, veiklos paskatas ir pasiekimus. Atskleidžiami nauji faktai apie Kauno knygos vartojimo poreikius ir požymius, apibendrinami įvairiakalbių knygų visumos savitumai, analizuojami spaustuvių bei litografijų tinklo susikūrimo sąlygos ir veikimo stimulai gubernijos centre. Antroji dalis skirta lietuviškos knygos vaidmens analizei. Lietuviška knyga gvildenama kaip gyvas reiškinys, po 1904 metų nusvėręs miesto lietuvėjimą, kultūrinio gyvenimo kokybę, todėl mėginama aprėpti visus jo plėtojimosi pavidalus. Autorei ypač rūpi ištirti, kokie Kauno lietuviškos knygos leidybos atgimimo poreikiai nulėmė jos organizacinę struktūrą bei leidėjų religinę, socialinę ir kultūrinę orientaciją.