Perėjoje karaliauja pėsčiasis

Vairuotojai ir pėstieji, kaip eismo dalyviai, yra neišvengiamai susiję, nors skirtumai tarp jų tikrai dideli

Sutiksite ar ne, tačiau aš manau, kad vairuotojas yra aukščiausios pakopos eismo dalyvis. Medikai tikrina jo sveikatą, jis yra baigęs specialius kursus, kur jį mokė valdyti transporto priemonę, nuspėti, kaip rutuliosis eismo situacija, aiškino apie būsimus gatvės ir kelio pavojus. Be to, vairuotojas turi būti psichologas, kad adekvačiai suvoktų eismo aplinką ir jos dalyvių galimus veiksmus bei pokyčius. Ir imtųsi priemonių, kad neįvyktų nelaimė.

Tuo metu pėsčiasis gali būti sveikas žmogus, suvokiantis, kaip turi elgtis gatvėje. Gali būti neįgalus, neblaivus, garbaus amžiaus senelis, vaikas. Kiekvienas jų skirtingai suvokia eismo situacijas. Todėl pėsčiųjų elgesys gatvėse ir keliuose pavieniais atvejais gali būti nenuspėjamas, sveika logika nepaaiškinamas. Pavyzdžių kiek nori. Štai pėsčiųjų perėja einantis senelis prisiminė pamiršęs išjungti šviesą koridoriuje, staiga sustojo ir apsisukęs grįžta atgal. Vaikas, atėjęs iki gatvės vidurio, ties perėja pamatė artėjantį sunkiasvorį, jo išsigando ir pradėjo trauktis atbulas. Atlekia būrys jaunuolių iš kairiosios gatvės pusės ir bando įšokti į pradedantį važiuoti autobusą…

Tvarka

Pėsčiųjų ir vairuotojų santykius gatvėse ir keliuose reglamentuoja Kelių eismo taisyklės.

Antai 75 KET punktas skelbia: „Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas PRIVALO SULĖTINTI GREITĮ ARBA SUSTOTI prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja”, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį”.

89 KET punktas skelbia: „Įžengti į važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjoje pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį”.

Šis KET punktas atsirado tik dabar, ir manau, jog daugelis eismo dalyvių dar neįvertino jo svarbos. Tuo metu vairavimo mokyklose būdavo sunku išaiškinti būsimiems vairuotojams, kaip jiems elgtis artėjant prie KET ženklais 533 ir 534 pažymėtų nereguliuojamų pėsčiųjų perėjų. Kaip suvokti pėsčiojo veiksmus, kada jis įeis į važiuojamąją dalį, ką jis gali padaryti kiekvienu momentu, ar spėsime sustabdyti automobilį? Pėstysis dažnai nenutuokia ir nesusimąsto, nei koks bus vairuotojo reakcijos laikas, nei koks automobilio stabdymo kelias.

Tardamiesi su eismo specialistais paprastai susidurdavome su dviem nuomonėmis. Į klausimą, kas turi prioritetą nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, vieni atsakydavo nedviprasmiškai: pėstysis. Kiti imdavo aiškinti, esą tai priklauso nuo eismo intensyvumo, automobilių srauto greičio, avarinės situacijos tikimybės ir pan. Teigiama, kad stabdant arčiausiai perėjos esančiam automobiliui į jį gali atsitrenkti važiavęs iš paskos.

Taip, tokie atvejai nėra reti. Tačiau nereikia užmiršti, jog kelio ženklai 533 ir 534 statomi taip, kad juos matytų ne tik arčiausiai važiuojantis vairuotojas, bet ir visa kolona važiuojančių už jo. Tad ruoštis galimam pėsčiojo pasirodymui važiuojamojoje dalyje privalo ne tik tas, kuris yra arčiausiai perėjos, bet ir važiuojantieji iš paskos.

Saugų atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio reglamentuoja KET 171 punktas. Tad baimintis dėl galimų atsitrenkimų lyg ir nėra pagrindo. Atsitrenkiama į staiga sustojusį automobilį, nesvarbu dėl kokios priežasties, daugiausia tada, kai vairuotojai nesilaiko saugaus atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio ir yra nedėmesingi. Čia kaltas ne pėstysis…

Esu įsitikinęs, kad reikalauti iš pėsčiojo teisingai nustatyti artėjančio automobilio greitį ir atstumą yra netikslinga, ypač tai sunku pagyvenusiems žmonėms ir vaikams. Juk ir vairuotojai apsirinka manevruodami iš vienos juostos į kitą, ypač tamsiu paros metu. Tad ko norėti iš pėsčiojo? Be jokios abejonės, šis punktas tinka pėstiesiems užmiesčio keliuose. Šiuolaikiniai automobiliai dinamiški, o dauguma mūsų vairuotojų mėgsta didelį greitį.

Kontrolės stoka

Miestuose vairuotojai piktybiškai pažeidinėja 75 punkto reikalavimą – pravažiuoja pro perėjose laukiančius pėsčiuosius arba artėjančius link jų. Jeigu vadovausimės nuostata, kad nereguliuojamose pėsčiųjų perėjose prioritetą turi pėstysis, tai vairuotojai privalo praleisti ne tik į važiuojamąją dalį įžengusį pėstįjį, bet ir besiruošiantį žengti ir artėjantį prie perėjos, kai pėsčiojo ir automobilio keliai susikirs būtent perėjoje. Ir nuogąstavimai, kad trukdysime eismui, yra tik netinkamo mūsų važiavimo stiliaus pateisinimas, važiavimo kultūros stoka.

Prieš keletą metų eismo priežiūros tarnybos patruliai dažniau budėdavo prie nereguliuojamų pėsčiųjų perėjų. Padėtis buvo pasikeitusi į gerąją pusę. Iš karto atkreipdavome dėmesį į chamiškai besielgiančius vairuotojus, kurie nesustodavo prieš perėjas, nes dauguma stabdydavo. Dabar sumažėjus kontrolei padaugėjo pažeidimų.

Važiavimo stilius gatvėse

Stebint automobilių eismą Vilniaus gatvėse matyti, kad dauguma vairuotojų važiuoja vadinamuoju sportiniu stiliumi. Nors koks tai sportas. Toks vairavimas gatvėje yra daugiau isteriškas, tarsi būtų norima nuo kažko pabėgti. Užuot užsidegus leidžiamam šviesoforo signalui visa automobilių kolona pradėtų važiuoti vienu metu, „raunama” iš vietos po vieną ir po to staigiai didinamas greitis, braunamasi per juostas dažnai be jokių posūkio signalų. O po to prie kito šviesoforo ar prieš susidariusios eilės galą staigiai stabdoma. Manau, kad taip isteriškai vairuojančius vairuotojus nervina viskas: draudžiamas šviesoforo signalas, pėstieji perėjose, automobiliai priekyje ir iš šonų. Apie racionalų vairavimą mieste tokie „vairuotojai” arba nieko nežino, arba stengiasi demonstruoti savąjį agresyvų (o ne sportinį, kaip jie mano) stilių. Laimėdami tik sekundę kitą jie nuolat sukelia pavojingas situacijas, savo elgesiu trikdo drausmingus vairuotojus ir neišvengiamai sudegina kur kas daugiau degalų.

Norėdami išsiugdyti normalius santykius kelyje kiekvienas turime žinoti, kaip elgtis kitų eismo dalyvių atžvilgiu. KET III skyrius kaip tik ir nurodo visų dalyvių elgesio normas. Vairavimo mokyklose busimieji vairuotojai supažindinami su vairuotojo etikos normomis. Deja, tos žinios taip ir lieka mokyklose?

Kur prasideda pažeidimas?

Anot KET 75 punkto, šio punkto reikalavimo pažeidimas prasideda tada, kai vairuotojas pravažiuoja pro nereguliuojamą pėsčiųjų perėją nemažindamas greičio. Nesvarbu, kad jos prieigose nebuvo matyti pėsčiųjų. Jie gali pasirodyti staiga, iš niekur. Eismas mieste, kur yra ne viena nereguliuojama pėsčiųjų perėja, turi būti pulsuojantis: prieš pėsčiųjų perėjas greitis mažėja, už jų didėja iki leistino tame gatvės ruože iki kitos perėjos.

Vairavimo mokymo metu važiavimo greitis būna 35-40 km/h. Artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir likus apie 30-40 metrų (atstumas tarp dviejų gatvės apšvietimo stulpų) mažiname variklio apsisukimus. Pasikeitusį artėjančio automobilio garso toną pėstieji beveik visada supranta kaip jų praleidimą, ir nereikia jokios metodikos nustatyti artėjančio automobilio atstumui ir greičiui. Pėstieji eina į perėją, telieka pradėti stabdyti ir iki galo sustoti.

Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas turi stebėti ne tik gatvės važiuojamąją dalį, bet ir šaligatvį, skiriamąsias juostas. Ir laiku pradėti mažinti greitį. Nebūtinai spaudžiant stabdį – dažnai pakanka tik atleisti akseleratorių. Norit kuo greičiau pasiekti, kad pėstieji irgi laikytųsi nuorodos ir per gatvę eitų tik pėsčiųjų perėjomis, pirmiausia vairuotojai ties perėjomis turi juos praleisti. Dabar pėstieji renkasi trumpiausią kelią ir kerta gatvę bet kur, esą vis tiek tose perėjose jų niekas nepraleidžia.

Beje, kartais pačios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos įrengtos taip, kad šalia jų per metų metus išminti pėsčiųjų takai. Jie rodo, kad perėjas projektavusieji nenumatė, kurioje vietoje žmonėms bus patogiausia pereiti gatvę. Nenuostabu: po visų reformų eismo organizavimo specialistų šalyje nebeliko.

Reguliuojamose pėsčiųjų perėjose problemų mažiau. Čia stovima ir tada, kai dega raudonas šviesoforo signalas ir nėra jokio pėsčiojo. Tačiau kai tas šviesoforas retsykiais neveikia, perėja tampa nereguliuojama.

Beje, tie patys mūsų vairuotojai užsienyje elgiasi kitaip. Paklauskite bet kurio vairuotojo, dažniau važinėjančio svetur, kaip jie ten praleidžia pėsčiuosius? Atsakymas būna lakoniškas: „Tik ne taip, kaip namie”.

Būtina ir mums ugdytis pagarbą pėsčiajam. Tai pasiekti padės tik nuolatinė kontrolė, ir visų lygių. Eismo specialistai, vairavimo mokyklų dėstytojai, vairavimo instruktoriai, eismo priežiūros patruliai privalo nuolat aiškinti vairuotojams, kad nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje prioritetą turi pėsčiasis.