Visų Šventųjų dieną į bažnytinį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. Manyta taip: baigiasi bažnytiniai metai, gal kas liko užmirštas, nepaminėtas maldoje? Vėlinės krikščioniška švente tapo 998-aisiais, kai pirmą kartą buvo paaukotos šv. Mišios už visus mirusiuosius benediktinų vienuolyne Cluny, Prancūzijoje.
Vienuoliai benediktinai ir į Lietuvą atnešė šią tradiciją. Tačiau čia būta vietinės rudeninių sambūrių šventės, kurios esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Apie ją paliko žinių pirmieji Lietuvos istorikai – XVI a. rašytojai Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis, lenkų metraštininkas Janas Dlugošas.
Prie stalo su vėlėmis
Tokia šventė labai būdinga žemdirbių tautoms ir yra kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų. Juk kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas sujungia darbu kartas. Kartu su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės; jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų yra kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių.
Pavyzdžiui, girinių dzūkų kaimuose dar atmenama labai panaši protėvių pagerbimo, bendrų vaišių su jų vėlėmis šventė, vadinta Dziedais. Tarmiškai tai reiškia senolius, prabočius. Dziedai būdavo ruošiami kaip sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią. Bet valgiai čia ypatingi: riebios kopūstų ar batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir saldzienė iš grikinių miltų. Lyg per šermenis. Prieš sėdant prie stalo kuris nors iš šeimynykščių praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotuoju. Taip pakviečiamos vidun vėlelės; ir net vietos joms palikta atsisėsti ant suolo. Stengtasi valgių turėti devynis; juos valgydavo be peilio ir numesdami kiekvieno po tris kąsnelius pastalėn. Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, paimdavo ją per skarinį ir perduodavo iš rankų į rankas pasauliui aplink stalą. Kartu visi kalbėdavo Visų šventų litaniją. Apėjus žvakelei ratą, įstatydavo ją į indą su rugių grūdais. Graži ir prasminga apeiga: visi šeimos nariai, iki paties mažiausio, tarsi pasižada tęsti kartų darbą – auginti rugį duonelei, laikytis tautos tradicijų, senolių papročių.
Rauda prie kapo
Seniau per Vėlines, tęsiant senovines tradicijas, kapinėse būdavo užkuriami laužai. Juose sudegindavo senus išvirtusius antkapinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo gimines ir kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimo nutikimus, nuveiktus darbus. Dar ir šiandien tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose. Kaip ir raudojimo balsu prie kapo paprotys. Tai palikusiam šį pasaulį artimajam švelniausių jausmų išraiška, pasiekianti poetines aukštumas. Dr. Jonas Basanavičius 1909 metais užrašė tokias raudos eilutes, išgirstas Veiverių kapinėse: „O kad žinočia, katruo keleliu motinėlė parkeliaus, oi, aš nuklostyčia vidurį kelelio meiliais žodeliais, oi, aš išbarstyčia visus kraštelius gailiom ašarėlėm kai baltais perleliais, oi, aš paimčia savo motinėlę už baltų rankelių…”
Nuo simbolinio kapo
Nuo XIX a. antrosios pusės ėmė plisti paprotys ant kapo per Vėlines uždegti atminimo žvakeles. 1880-aisiais Akmens kaime Varėnos rajone kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems, negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje.
Labai greit ši apeiga paplito visoje Lietuvoje. Ir šiandien rudens sutemose suplevens liepsnelės kapuose, atmintimi sušildydamos prabočių kaulelius gruodo kaustomoje žemėje…
Tarp dviejų pasaulių
Mirusiųjų laidojimo papročiai mokslininkų laikomi pačiais savičiausiais. Jie gali labai skirtis net tame pačiame etnografiniame regione. O ką jau kalbėti apie istorijos tėkmę… Norint suprasti jų esmę, pirmiausia reikia žinoti papročio kilmę, kuri aiškėja iš archeologinių tyrinėjimų. Laidosenos tyrinėjimai – bene vienintelė galimybė tiesiogiai pajausti priešistorės žmonių dvasinį pasaulį, susidedantį iš tikėjimų, tradicijų, paprotinės teisės. Tik tuo ir pateisinama archeologų drąsa sudrumsti kapo ramybę.
Gimimas ir mirtis – svarbiausia prieštara, o kartu ir loginė jungtis bet kurioje religinėje ar filosofinėje sistemoje. Mūsų tolimų protėvių – įvairių baltų genčių – laidosenoje atsispindi gana sudėtinga to meto žmonių pasaulėžiūra ir jos raida. Gentainius prie kapo atlydi dvejopi jausmai: velionio gedima, jo gailimasi, bet kartu mirusiajam jaučiama ir prietaringa baimė. Kapas – tai mitiškai suvoktas riboženklis tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Kapo įranga turi atspindėti įsivaizduojamos visatos tvarkos bruožus – juk per kapą patenkama į dausas, į mirusiųjų šalį. Atsisveikinimo su mirusiaisiais papročių kaita reiškė esminius visuomenės pasaulėžiūros lūžius.
Iš Biržulio ežero
Laidoseną sudaro kūno parengimas kapo duobei, paties kapo įranga bei pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančios atsisveikinimo apeigos. Lietuvos teritorijoje mirusieji būdavo laidojami ir sudeginti, ir nedeginti, taigi būta kremacijos ir humacijos papročių. Vienas būdas keitė kitą, o neretai, nelygu kuri kultūra ar gentis, šie abu būdai buvo praktikuojami kartu.
Seniausias palaidojimas mūsų krašte rastas Spigino saloje Biržulio ežere, Telšių rajone. Jis datuojamas vėlyvuoju mezolito laikotarpiu, 5780 metų prieš Kristų. Akmens amžiaus kapų archeologams apskritai pavyko aptikti Lietuvoje labai nedaug – tik apie 20. Visi jie nedegintų palaikų. To meto žmonės mirusiuosius į kapo duobę guldydavo ant šono, palenktomis kojomis – taip miega kūdikiai. Gal būdavo imituojamas žmogaus grįžimas į Žemės motinos įsčias? Laidojama arti namų, o kartais net gyvenamo būsto viduje, prie namų židinio. Taigi ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime.
Kai būdavo vadovaujamasi tokiomis nuostatomis, tikriausiai ir susiklostė didelės pagarbos senoliams paprotys. Jis reikšmingas net ir šiandien daugelyje Vidurinės Azijos, Kaukazo ir kitų vietovių tautų. Dažname akmens amžiaus kape kauleliai randami apibarstyti raudonos spalvos dažais – ochra. Kartais kapinyno centre būdavo įrengiamas menamas židinys – akmenų ratas, į kurio vidų priberta to paties raudono dažo. Tarsi norėta sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčius gentainius.
Urna su pelenais
Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusieji vakariniame Lietuvos pakraštyje laidoti jau pilkapiuose. Šie būdavo įrengiami labai sudėtingai, – išskiriami net devyni jų tipai. Seniausieji supilti iš žemių ir apjuosti akmenų vainikais, kai kurie net trimis eilėmis. Iki 1100-ųjų prieš Kristų čia išliko akmens amžiaus tradicija laidoti nedegintus mirusiuosius; tik guldyti jie jau aukštielninki. Nuo tos datos visuotinai įsigalintis deginimo paprotys tęsėsi virš tūkstančio metų. Pilkapius supildavo vien iš žemių, tačiau jų centre įrengdavo akmenų „namelius”, kurių viduje – urnos palaikų pelenams. Gal pilkapiai savo forma imituodavo dangaus kalną ar skliautą? Pilkapynai būdavo įrengiami toliau nuo gyvenviečių, taigi mirusiųjų pasaulis „nutolo”. Nereta, kad jie yra už vandens, – upės ar ežero.
Mokslininkus labai domino, kur yra deginimo papročio ištakos? Pasirodo, bronzos amžiuje Centrinėje Europoje apie penkis šimtus metų gyvavo archeologinė Urnų laukų kultūra. Ten sudegintų mirusiųjų pelenai ir įkapės būdavo laidojami molinėse urnose. Iš šioje srityje gyvenusių žmonių, veikiausiai keltų, mūsų tolimi protėviai gaudavo žaliavą metalo dirbiniams – varį, alavą, cinką. Taigi kūnų deginimo idėja bus atėjusi tuo prekybos keliu.
Kartu su žirgu
Senajame geležies amžiuje, prasidėjusiame apie 10-40 metus po Kristaus, mirusieji vėl laidojami nedeginti pilkapiuose ir vadinamuosiuose plokštiniuose kapuose. Labai įvairiai būdavo sudėstomos mirusiojo rankos; tikėtina čia esant kažkokios prasmės, tačiau tai dar nėra detaliai ištyrinėta. Dar įdomesnis yra erdvinio orientavimo paprotys: moterys į kapą guldytos galva į saulės teką, vyrai – į laidą. Ir tik nedidelėje dalyje kapų mirusieji paguldyti galva į šiaurę. Ugnies apeiga laidojimo metu neišnyko ir tuokart. Ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė; tai liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų.
Baltai tarp kitų indoeuropietiškos kilties tautų dar išsiskiria palaidojimų su žirgais arba ir vienų žirgų kapinynų gausa. Tai byloja, kad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Štai ir liaudies dainose – žirgelis visada šalia bernelio. Išties kitados buvome raitelių tauta.
Saulės kulto apraiškos
V amžiuje po Kristaus atėjusi nauja kūnų deginimo banga nevienodai sparčiai apėmė visą Lietuvą. Tik apie VIII amžių jau visur liepsnojo apeiginiai laužai. Išimtį sudarė Žiemgala – ten šis paprotys visai neprigijo.
Antrosios kūnų deginimo bangos kilmę nustatyti kebliau. Ji kilo iš pietryčių ar pietų. Pasirodo, baltų gyvenamo arealo pakraščiuose šis paprotys apskritai nebuvo išnykęs. Pavyzdžiui, Padnieprio gyventojai senajame geležies amžiuje tebedegino savo mirusiuosius. Prasidėjus slavų ekspansijai tos srities gyventojai buvo stumiami į šiaurės rytus; ir tai galėjo būti pilkapių su degintiniais palaidojimais Rytų Lietuvoje atsiradimo priežastis.
Kūnų deginimo paprotyje galima įžvelgti saulės kulto apraiškų: ugnis ir saulė – du neatsiejami dalykai. Matyt, tikėta, kad ugnis turi apvalomąją galią nuo visokios bjaurasties, prikibusios šiame pasaulyje. Tad yra pagrindo manyti, kad tuomet baltai ir susiformavo arba adaptavo idėją apie nematerialaus prado sielą, kurią ugnis išlaisvinanti nuo kūno. Apie tai byloja ir simbolinių įkapių atsiradimas, kai vietoj tikrų daiktų į kapą imta dėti tik jų miniatiūrines kopijas.
Geležies amžiaus žmogus jau buvo susikūręs pasaulio modelį, svarstė apie gyvenimą po mirties, iškeliavus „anapus”. Vėlės įvaizdis galėjo būti sureikšmintos konkrečių žmonių fizinės ir dvasinės savybės. Deginimo paprotys Lietuvoje išnyko plintant krikščionybei, taigi antrą kartą kremavimo laužai liepsnojo apie 800 metų. Šiandien kapuose plevenančiose žvakelių liepsnelėse mirguliuoja ir tautos istorijos tūkstantmečių atspindžiai.