Kaunietis Gintaras Klimaitis barzdotuosius vilkdalgius (irisus) pradėjo kolekcionuoti beveik prieš du dešimtmečius. Dabar jo kolekcijoje daugiau nei 500 veislių šių nuostabių gėlių. Beje, irisais jas pavadino graikų gydytojas ir gamtos tyrinėtojas Hipokratas, o lietuviai – vilkdalgiais. Matyt, dėl panašios į dalgį lapų formos.
Kantrumo simbolis
Prieš įsigyjant barzdotųjų vilkdalgių šakniastiebius, verta pagalvoti, kokius geriau pirkti – importinius dailiose pakuotėse su gražiomis vilkdalgių nuotraukomis ar Lietuvoje augintus. Mat ne vienas gėlininkas mėgėjas skundėsi specializuotose parduotuvėse pirktų šakniastiebių kokybe, veislių tapatybe. Patirtis byloja, jog tik nedaugelis žino, kad kokybiškus šakniastiebius ir naujas vilkdalgių veisles gali pasiūlyti tik JAV kolekcinės-selekcinės firmos.
Gėlininkas profesionalas G.Klimaitis įsitikinęs, kad Lietuvoje sukurtos vilkdalgių veislės gyvybingesnės, atsparesnės nei dauguma gražuolių amerikietiškų irisų. Vilkdalgiai – subtilios, gausiai žydinčios gėlės. Savo įspūdingo grožio žiedais, primenančiais vaivorykštę, jos atsidėkoja kiekvienam juos mylinčiam ir prižiūrinčiam gėlininkui. Beje, ypatingos priežiūros jiems nereikia, nes barzdotieji vilkdalgiai pakenčia sausrą ir jų beveik nereikia tręšti.
Nusipirktą pas kurį nors vilkdalgių augintoją šakniastiebį reiktų pasodinti per 5-10 dienų (jie dauginami liepą, po žydėjimo, tačiau, esant reikalui, irisus galima persodinti bet kuriuo laiku). Pačios gyvybingiausios veislės gerai auga, žydi ir dauginasi, augdamos bet kur, net ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Irisų gyvybingumas nepriklauso nei nuo žiedo spalvos, nei nuo jo dydžio ar formos. Modernios stambiažiedės barzdotųjų vilkdalgių veislės gali būti nė kiek ne lepesnės už senoviškas smulkiažiedes.
Lietuvoje geriausiai jaučiasi žemesni irisai
Barzdotuosius vilkdalgius G.Klimaitis parsigabeno iš įvairių Lietuvos kampelių, Rusijos, Ukrainos, Kanados, JAV ir kitų šalių bei pats sukūrė ne vieną puošnų hibridą. Gėlininkas tvirtina turįs beveik visas veisles iš geriausių pasaulio barzdotųjų vilkdalgių šimtuko.
Barzdotieji vilkdalgiai (nepainioti su sibiriniais ar japoniniais, kuriems patinka drėgna dirva) mėgsta purią, gerai drenuotą dirvą, saulėtą, nuo vėjų apsaugotą sklypo vietą (pietrytiniai ar pietiniai sodybos šlaitai ar pastatų pasieniai). Anot G.Klimaičio, Lietuvoje geriausiai jaučiasi žemaūgiai ir vidutiniai barzdotieji vilkdalgiai – jie gerai auga ir dauginasi. Beje, barzdotaisiais jie vadinami dėl puošnios detalės – barzdelės, esančios ant išorinio žiedlapio.
Šie irisai dažniausiai klasifikuojami pagal aukštį: žemi (iki 40 cm), vidutiniai (40-70 cm) ir aukšti (daugiau nei 70 cm). Nepatariama sodinti greta vienas kito skirtingo aukščio barzdotuosius vilkdalgius – ilgainiui žemesni nuskurs ir išnyks. Tad sodinant, pavyzdžiui, prie namo sienos, reiktų laikytis laiptų principo (arčiausiai sienos turėtų augti aukščiausi).
Aukštaūgiai barzdotieji vilkdalgiai žydi gegužės pabaigoje – birželio pirmoje pusėje, o kiti – iki liepos vidurio. Verta įsigyti žemaūgių barzdotųjų vilkdalgių, nes jie labai tinka alpinariumams, takams apželdinti, yra atsparesni ir gyvybingesni už aukštaūgius, nenusileidžia jiems spalvų įvairove. Mažieji irisai pražysta bebaigiant žydėti tulpėms.
Kaip sodinti
Liepa ir rugpjūtis – tinkamiausias metas sodinti irisus. Barzdotieji vilkdalgiai, o tiksliau – jų šakniastiebiai (rizomos) sodinami sekliai – rizomos nugarėlė turi būti dirvos paviršiuje (tai ypač svarbu sodinant į sunkesnę dirvą). Kerai skirstomi kas 3-5 metus. Visą savo grožį šios gėlės išskleidžia antrais po persodinimo metais.
G.Klimaitis pataria nusibraižyti rizomų sodinimo schemą, kad taptų aišku, kaip auga vienos ar kitos veislės irisai. Atstumai tarp skirtingų veislių ūglių turėtų būti apie 50 cm, o tarp tos pačios veislės ūglių – apie 30 cm (žemaūgius irisus galima sodinti tankiau). Prieš sodinant šakniastiebius patartina juos pamirkyti silpname kalio permanganato tirpale, apdžiovinti saulėje, patrumpinti lapus ir šaknis. Žiemai šių gėlių šakniastiebių iškasti nereikia. Tereikia patrumpinti lapus 15-20 cm aukštyje nuo žemės. Pirmoje vegetacijos pusėje (iki žydėjimo) galima tręšti kompleksinėmis trąšomis su minimaliu azoto kiekiu.
Virginija Skučaitė
😉 8) 👿 😡