Kiekvienu koncertu provokuojanti aršias diskusijas, nepaliaujamai intriguojanti „Gaida” be atokvėpio lekia toliau. Spalio 26 d. laukia vienas stipriausių festivalio magnetų – Mauricio Kagelis. Jo vardą nuolat lydintys epitetai – šokiruojantis, ekscentriškas, įvairialypis, kerintis, įkvepiantis – byloja, jog tai yra viena išskirtiniausių XX a. antrosios pusės muzikinio pasaulio asmenybių.
Kagelis pirmiausia siejamas su „instrumentinio teatro” žanru, kuriame pažėrė daugiausia inovacijų. Neišsenkančios fantazijos ir originalumo pritvinkęs kūrėjas savo darbuose neretai šmaikščiai krizena iš iškilių idėjų ir asmenybių, žmonių įpročių ir jų absurdiškų veiksmų. Sarkastiškos, kartais net akiplėšiškos gaidos giliai įsiskverbusios į Kagelio muziką. Nevengdamas parodijos jis ima ir negailestingai deformuoja kitų kompozitorių kūrinių atkarpas bei drąstiškai jas sukelia į komišką kontekstą (toks principas naudojamas kūrinyje „Ludwig van”).
Energija kunkuliuojantis menininkas nepaprastai įvairiapusis. Jis mokėsi groti fortepijonu, violončele, vargonais, studijavo dainavimą, teoriją, dirigavimą, taip pat filosofiją ir literatūrą, galiausiai net kiną ir dramą, bet niekuomet nesimokė kompozicijos. Nors šioje srityje Kagelis ir savamokslis, tačiau jam pavyko suformuluoti itin individualią estetiką absoliučios muzikos srityje. Inkorporuodamas serializmo, aleatorikos elementų, ekspresionizmo, dadaizmo bruožų kompozitorius neakcentuoja vien tradicijų griovimo, veikiau jas naujai permąsto. Įvairiapusiškas autorius komponuoja muziką ir kino filmams, spektakliams, marionečių vaidinimams, sukūrė begalę multimedijinių kompozicijų. Be to, rašo esė bei diriguoja.
Kagelis gimė Buenos Airėse, tačiau taip stipriai susiliejo su europietiškaja kultūra, jog Johnas Cage‘as apie jį sakė: „Geriausias man žinomas Europos muzikantas yra argentinietis Mauricio Kagelis”. Nors nuo 1957 m menininkas gyvena Kiolne, visgi jame rusena ir neeuropietiško mąstymo ugnelė. „Gaidoje” skambėsiančiame cikle „Stücke der windrose” („Vėjarodžio pjesės”, 1988–1994) saloniniam orkestrui į pasaulio kryptis jis pažvelgia kaip tikras argentinietis: čia šiaurė siejasi su tropiniu karščiu (Brazilija), o pietūs – su spengiančiu šalčiu (Ugnies žemė, Patagonija, Antarktida). Tokiomis besimainančiomis perspektyvomis ir remiasi šešių kūrinių, pavadintų pagal kompaso kryptis, ciklas.
„Stücke der windrose” tapo vienu didžiausių 9-ojo deš. pabaigos ir 10-ojo deš. pradžios Mauricio Kagelio darbų. Tai savotiška muzikinė kelionė kompaso rodyklės kryptimi, kurioje pinasi asmeniniai autoriaus įspūdžiai, geografinės aliuzijos bei parodijos atgarsiai. Mušamaisiais dundantys Pietvakariai prasideda vakariniame Meksikos krante ir tęsiasi per Okeaniją iki pat Naujosios Zelandijos. Šiaurėje susiduriama su Lachenmanno tipo nemuzikiniais triukšmais – apiplaukiamas Šiaurės poliaratis – Vakaruose atspindima tai, ką Kagelis vadina amerikietiškos muzikos afrikanizacija arba afrikietiškos – amerikanizacija. „Vėjarodžio pjesės”, kaip ir dauguma kitų šio kūrėjo darbų, stulbinančiai įvairiaspalvis, polistilistiškas, prisisėmęs lyg kažkur girdėtų intonacijų kūrinys, tačiau kiekviena aliuzija taikliai integruota ir nesukelia vien beprasmės stilių maišaties įspūdžio.
Apie dvi valandas truksiantį ciklą atliks ansamblis musikFabrik, žinomas kaip puikus šiuolaikinės muzikos interpretuotojas, mėgstantis eksperimentus ir noriai dalyvaujantis tarpdisciplininiuose projektuose. Tą vakarą musikFabrik pavirs saloniniu orkestru, kuriam diriguos pats Mauricio Kagelis.