2006 m. spalio 13 d., penktadienį, 17.00 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58, Kaunas) vyks Aleksandro Derkačiaus poezijos skaitymai ir 10-osios autorinės dailės darbų parodos „40 metų meilės” atidarymas. Vakarą ves Tatjana Bakčejeva. Organizatorius Kauno rusų kultūros centras „Mokslas – Šviesa”. Paroda bus eksponuojama iki lapkričio 13 d.
Aleksandras Derkačius gimė 1947 m. gegužės 19 d. Ukrainos mieste Kirovograde, bet turi Lietuvos pilietybę ir savo namais laiko Kauną – miestą, kuriame gavo išsilavinimą, gyvena ir kuria.
Nuo pat jaunystės pradėjęs rašyti eiles, apipavidalinti mokyklos sienlaikraščius, būdamas studentu autorius kūrė ne tik agitacijas savo studentiškai šeimai, bet ir grafikos, tapybos darbus. Jaunuolis lankė Kauno taikomosios dailės technikumo vakarinio fakulteto aukštuosius Griekovo vardo kursus, vėliau eilėdaros meno mokėsi pas R.Roždiestvienskį, E.Jevtušenko, B.Akudžavą, B.Bukovskį, J.Marcinkevičių, Rybakovą, Achmaduliną. Pasirodymams koncertuose, Baltijos šalių festivaliuose ruošėsi pas D.Banionį, A.Žiaką, V.Inozemcevą. Jaunystėje autorius ne tik kūrė dailės darbus, domėjosi meniniu skaitymu ir estrada, bet ir sportavo, dirbo pionierių stovyklose.
Šiandien, sulaukęs savo penkiasdešimtmečio, Aleksandras Derkačius darbo knygelėje turi įrašą, liudijantį 43 darbo metų stažą, nežiūrint kartais nelengvo ir varginančio darbo, nuo 1964 m. jis dalyvauja literatūrinio sambūrio „Vernost” veikloje, rašo į įvairius Lietuvos, Kaliningrado leidinius, nuo 1997 m. bendraminčių ieško literatūros suvažiavimų seminaruose „Ruslo” Vilniaus universitete, o 1998 m. priimamas į Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado skyriaus Lietuvos sekciją.
Turi sūnų Vladimirą – restauratorių, dukterį Tatjaną – muzikantę, daugkartinę tarptautinių konkursų laureatę, vaikaičius Anastasiją ir Maksimą.
Nuo 1965 m. dalyvauja parodose, skirtose savo mylimo miesto Kauno praeičiai ir dabarčiai. Nuo šešiolikos metų pradėjęs piešti Kauno pastatus, Aleksandras Derkačius pradėjo domėtis ir miesto bei architektūros istorija. Dėmesys seniems, skirtingus kultūrinius, istorinius sluoksnius slepiantiems pastatams neblėsta iki šiol. Autorius mėgsta vaikščioti miesto gatvėmis, apleistais ir gyvą šurmulį pamiršusiais kiemais ir prarastą jų grožį naujam gyvenimui prikelti savo darbuose. Senųjų namų atnaujintos sienos, modernūs balkonai, kaip ir architektūros pasiekimus liudijantys šiuolaikiniai pastatai menininko nedomina, jie pernelyg griežti, šalti, nekalbantys istorijos kalba. Autorius į popieriaus lapą perkelia ne tik atskirus architektūros paminklus, bet ir miesto dvasią – jo darbuose šiluma spinduliuoja Benediktinių vienuolynas, Žaliakalnio nameliai, kaip kelias į dangų iškyla Įgulos bažnyčia. Mišria technika atlikti estampai turėtų sudominti kiekvieną savo miestą mylintį kaunietį.