Meilė, kumščiai ir narkotikai

Nuo to laiko, kai pasaulio garso dainininkė Vitnė Hiūston (Whitney Houston) ištekėjo, slėpti vyro smūgių žymes jos vizažistams tapo įprastu darbu.

„Skausme ir džiaugsme, iki gyvenimo galo…”, – šnabždėjo ji gulėdama ant grindų. Iš lūpos sunkėsi kraujas. „Kol mirtis mus išskirs…”, – pasirėmusi rankomis, pakėlė galvą ir pro durų plyšį pamatė, kaip vyras išėjo iš namų. Įsėdo mašinon, nuvažiavo.

Vitnė atsikėlė. Baisiai skaudėjo žandikaulį. Nuėjusi į vonią, ji suvilgė rankšluostį vandeniu ir pridėjo prie veido.

„Kodėl tu su juo neišsiskiri?!” Po šio klausimo pasaulio garso žvaigždė visada sunkiai atsidūsta. Paskui pakartoja tą pačią frazę: „Todėl, kad aš prisiekiau… džiaugsme ir skausme, iki karsto lentos…”

Veidmainystė

Kai Ist Orindž miestelyje, Jungtinių Amerikos Valstijų Niū Džersio valstijoje, gimė gražutė mergytė, tėvas ją pavadino Elizabet Vitni. Jos vaikystė buvo šviesi: namuose niekas nekėlė balso, visi draugiškai vakarieniaudavo… Mama ir tėvas buvo ne tik sutuoktiniai, bet ir geri draugai. Jie visus sprendimus priimdavo kartu. Dukra ir jos broliai savo tėvus laikė idealia pora.

Kai Vitnei sukako penkiolika, vienos taikios vakarienės metu tėvai pranešė žinią: jie rengiasi skirtis. „Tik nemanykite, mes su tėčiu jūsų nebemylime, – pasakė Emilė. – Tiesiog mes norime pabandyti gyventi kitaip. Kada nors jūs mus suprasite.”

Po penkerių metų Vitnei viską paaiškino jos teta Dajana. Emilė, Vitnės mama, populiari praeito šimtmečio septintojo dešimtmačio dainininkė, iš savo garstrolių kiekvieną kartą grįždavo vis su kitu meilužiu. Džonas, Vitnės tėvas, priešais esančiame name turėjo ir materialiai išlaikė meilužę.

Džonas ir Emili buvo geri draugai, gerbiantys savo vaikus, tačiau toli gražu ne mylintys vienas kitą žmonės. Išgirdusi tokią naujieną, Vitni nusistatė niekada neleisti savo šeimoje įsikeroti falšui. „Jau geriau šeimyninis gyvenimas su skandalais nei šitokia veidmainystė”, – pamanė ji tada.

Tuo metu tetos Dajanos rūpesčiu Vitni lankė modelių mokyklą, privačias dainavimo pamokas ir svajojo apie „teisingą” meilę.

Pasaka

„Mano gyvenimas – kaip pasaka, – čiauškėjo Vitni savo draugėms gurkšnodama kavą, – aš įrašinėju naują albumą, sudariau naudingą kontraktą su studija, broliai man padeda sukti verslą, o mano sužadėtinis Edis (aktorius Edis Merfis. – Aut. past.) – tiesiog nuostabus!”

„Atmerk akis, mieloji, – išdrįso pasakyti viena iš jos draugių. – Jūsų santykiai tokie pat „nuostabūs” kaip ir tavo tėvų. Ar tu jį myli? Man atrodo, tau paprasčiausiai patinka jo populiarumas.”

Būdama 27-erių, Vitnė susipažino su reperiu Bobiu Braunu. „Aš skaičiau apie jus laikraštyje, – šyptelėjo ji per pirmąjį susitikimą. – Rašė, kad jūs nepakenčiamas tipas. Skandalistas, narkomanas, girtuoklis.” – „Aš irgi apie jus skaičiau, – atsakė Bobis. – Kad jūs šventoji.”

Po kelių mėnesių Bobis Braunas ir Vitnė Hiūston pranešė apie sužieduotuves, o po metų jie susituokė. Vestuvėse dalyvavo 800 žmonių. Šventei papuošti Bobis nupirko 10 000 rožių. Vitnės suknelės šleifas driekėsi tris metrus.

Iš meilės

Praėjo vos trys dienos po vestuvių. Vitnė namuose laukė vyro. Vakarienė atvėso, atėjo pusiaunaktis. „Kur tu buvai?..” – „Ne tavo reikalas.” – „Juk tai mūsų medaus mėnuo…” – „Dink man iš akių.” – „Bet aš…” – Vitnė nespėjo baigti sakinio. Pajuto smūgį į veidą. Paskui dar vieną. Parkrito ant grindų. Bobis užsidarė vonioje, nusiprausė ir lyg niekur nieko atsigulė miegoti.

Rytą Vitnės paakiai buvo mėlyni. „Atleisk man! – Bobis klūpėjo prieš ją ant kelių. – Aš tave taip myliu – todėl ir nesusivaldžiau!”

Bobis nesilaikė žodžio, duoto Vitnei prieš vestuves: jis ir toliau gėrė, vartojo narkotikus ir atvirai svetimoteriavo. Pirmasis dainininkės nėštumas baigėsi persileidimu. „Jūsų nervai pakrikę.” Gydytojai griežtai rekomendavo ramybę.

Kai Vitnė pastojo antrą kartą, jie prisiekė vienas kitam tapti gerais tėvais. Bobis laikėsi priesaikos du mėnesius. Pareidavo namo blaivas ir netgi su gėlėmis. Vitnė manė, kad gimęs vaikas galutinai sutvarkys jų santykius. Tačiau netrukus Bobis vėl ėmė kvaišintis ir paleistuvauti. Būdama devintą mėnesį nėščia, Vitnė sužinojo, kad jos mylimas vyras jau turi tris nesantuokinius vaikus.

Išeik, kad grįžtum

Gimus dukrai, Bobis kone apsiverkė: „Aš taip tave myliu, Vitne… Tu man padovanojai pačią brangiausią dovaną…”

„Viskas, mielasis, aš daugiau nebeištversiu. Viskas baigta”, – sukaupusi valią pagaliau ištarė. Jos veide liko randas nuo plėštinės žaizdos, kai Bobis pastūmė jachtoje. Ji dar nepamiršo, kaip jis išgrūdo ją su dukra ant rankų iš važiuojančio autobuso. Šeima vyko į koncertą Solt Leik Sityje ir pakeliui susikivirčijo.

„Tu muši mane, greitai imsi mušti ir vaiką. Man baisu su tavim, Bobi”, – kalbėjo ji stebėdama, kaip ant jo sprando iššoko venos. Gerai pažįstamas įsiūčio ženklas.

Tris kartus Vitnė patyrė persileidimą. Ne kartą koncerto metu jai tiesiog dingdavo balsas. Gydytojai aiškino, jog tai spazmai, sukelti psichinių priežasčių. Artimiausi draugai kaltino Bobį, jog per jį Vitnė įniko į narkotikus.

Likusi viena su dukra, Vitnė pažadėjo sau pradėti naują gyvenimą: atsikratyti priklausomybių, dirbti ir pamiršti, kuri atnešė jai tiek kančios. Po aštuonių mėnesių pertraukos ji vėl išleido albumą. Pagaliau atrodė patenkinta gyvenimu.

Bobis Braunas po išsiskyrimo su žmona puolė į depresiją. Jis be saiko gėrė, valkiojosi su prostitutėmis, užsiėmė narkotikų prekyba… Reperis bandė suminkštinti Vitnės širdį maldaudamas atleisti ir sakydamas, jog tai tik dėl jos šitaip naikina save. Meldė įsileisti, prisiekinėjo ir grasino užmušiąs… Bet Vitnė uždarydavo duris prieš nosį, o prireikus kviesdavo policiją.

Braunas pasiryžo. Savanoriškai atsigulė į kliniką gydytis alkoholio ir narkotikų priklausomybę. Po kurio laiko paskambino žmonai: „Labas. Ar galėčiau pačią gražiausią Ist Orindžo merginą pakviesti į pasimatymą?”

Po dviejų valandų jie susitiko prie kino teatro. Bobis laikė didžiulę puokštę rožių ir jaudinosi lyg mokinukas. Po filmo palydėjo Vitnę iki namų. Pabučiavo į skruostą.

Po trijų mėnesių Bobio Brauno lagaminai stovėjo Vitnės Hiūston miegamajame. Ji dėliojo vyro drabužius į spintą. Kai Bobis parėjo pasivaikščiojęs su dukrele Kristina, Vitnė raudojo įsikniaubusi į jo marškinius. „Niekada daugiau manęs nepalik…” – kūkčiojo moteris.

Praėjus trejiems metams Vitnė gulėjo ant gridų ir kartojo: „Džiaugsme ir nelaimėje, kol mirtis mus išskirs…”

„Vakarų ekspresaS”