Idėjos iš gamtos

Tvarkant aplinką reikėtų vengti įmantrių formų ir ryškių spalvų, nebūdingų Lietuvos kraštovaizdžiui

Rudenį pats metas planuoti, kaip sutvarkyti savo sodą, sodybą, namo ar kotedžo aplinką. Šiuo laiku parengus projektą iki užšąlant dar galima suspėti paruošti dirvą pievelei, o per žiemą pasirinkti augalus. Sniegui nutirpus juos susodinus, vėlyvą pavasarį jau galėsime mėgautis žaluma bei pirmaisiais žiedais. Ir specialistams, ir mėgėjams kraštovaizdžio architektai pataria mokytis iš gamtos: jos projektai būna labiausiai pavykę.

Tradiciškai spalį rengiama paroda „Green Deco” kasmet pažeria naujų idėjų ir pasiūlymų, kaip originaliai susitvarkyti savo būsto aplinką. Šiemet joje taip pat buvo galima sužinoti, kokie augalai madingiausi, kokios želdinimo bei kraštovaizdžio tvarkymo tendencijos vyrauja.

Pastaruoju metu ypač pamėgti augalai – krūmeliai ant aukšto koto. Tokios formos gali būti ir žydinčios gėlės, pavyzdžiui, rožės, įvairiausių rūšių lapuočiai, tarp jų ir vaismedžiai, taip pat spygliuočiai. „Šie krūmeliai nėra dideli, juos nesunku prižiūrėti, tačiau labai dekoratyvūs, tinka ten, kur maža erdvės, todėl žmonės juos noriai renkasi”,- aiškina bendrovės CGS, teikiančios aplinkos tvarkymo, priežiūros ir projektavimo paslaugas, specialistė Asta Semenaitė.

Naujausios aplinkos tvarkymo tendencijos rodo, kad tarp įvairių augalų, prižiūrėtos vejos plotų atsiranda vis daugiau akmenų, skaldos, ji pilama ir po augalais, kad neželtų piktžolės, grįstų akmenimis ar trinkelėmis takelių ir aikštelių. Betoninių aplinkos tvarkymo dirbinių gamintojai nuolat tobulina savo produkciją. Pavyzdžiui, neseniai atsirado naujos rūšies trinkelės, kurių paviršius apdorotas specialia technologija, kad būtų šiek tiek grublėtas. Šios trinkelės net palijus ar pašalus nebus slidžios, aiškina A.Semenaitė.

Galima rinktis ir natūralių akmenų bei uolienų gaminius iš smiltainio, dolomito, skalūno, skaldytų akmenų. Pasak UAB „Akmens statyba” atstovų, iš jų formuojami takeliai, aikštelės, įvažiavimai. Greta gali atsirasti ir daugiau akmens elementų, pavyzdžiui, lauko židinys ar ugniakuras, atraminės sienelės. Jei sklypo reljefas nelygus, jį reikia suskirstyti į zonas: tvenkinėlio ar baseinėlio, pavėsinių. Pastaruoju metu natūralus akmuo įgyja vis didesnę paklausą.

Terasos, kiemeliai, takai gali būti grindžiami ir atspariomis aplinkos pokyčiams klinkerinėmis plytomis, jų gaminiais. Tačiau A.Semenaitė pataria nepersistengti ir palikti vietos augalams bei žolytei. Jei viskas bus vien iš akmenų – nuobodžiai atrodys ir žalumos pasigesime.

Landšafto architektė Aurelija Lozuraitienė sako, kad nėra blogų medžiagų, tik netinkamai jos panaudojamos: „Pavyzdžiui, pajūrio zonai akmenys, rieduliai yra nebūdingi, todėl ten projektuojant aplinką jų ir nereikėtų naudoti, bent jau vengti stambių gabaritų. Šiaip Lietuva yra riedulių kraštas, iš jų sukomponuoti akmenynai, kriokliai ar upeliai daugelyje vietų natūraliai įsilieja į aplinką”.

„Dažnai važiuodama per Lietuvą net sustoju pažiūrėti, kaip gražiai natūraliai sugulę į darnią kompoziciją akmenys kur nors kaime ar pamiškėje, apaugę žolynais ir medeliais.

Pasidžiaugiu, kaip gerai gamta suprojektavo”, – juokiasi A.Lozuraitienė.

Tas pats pasakytina ir apie želdinius. Pievoje natūraliai išaugę gėlynai yra žymiai gražesni už suprojektuotus specialistų. Tad ir jie, ir mėgėjai turėtų mokytis iš gamtos monumentalumo, nesusmulkėjimo. Gerai įsižiūrėję pamatytų, kad natūralioje aplinkoje nerasi įmantrių formų, kurių ypač patartina vengti, taip pat ryškių spalvų.

„Projektuojant aplinką svarbiausia siekti gamtos ir žmogaus vienovės, nedaryti agresyvios intervencijos į aplinką, į ją nesibrauti. Sklypas, kurį tvarkai, turi derėti prie aplinkinio landšafto. Pavyzdžiui, vienas mano neseniai įgyvendintas projektas – sklypas prie individualaus gyvenamojo namo sostinėje išsiskiria tuo, kad jame – jokios įmantrybės: žolė, takutis iš natūralių skaldytų akmenų, paprasti, lietuviški augalai”, – komentuoja specialistė.

Jos teigimu, kraštovaizdžio architektai kritiškai vertina pernelyg didelį susižavėjimą spygliuočiais: „Nedidelėje teritorijoje pernelyg didelis spygliuočių kiekis veikia mus neigiamai, kuria niūrią nuotaiką, nors mes to galime nė nepastebėti. Taip yra dėl to, kad jų formos nejudančios, monumentalios, neteikia malonių emocijų. Paprastas pražydęs jazmino žiedas ar viendienės žiedai teikia kur kas daugiau džiaugsmo, raminančiai veikia jų kvapas. Be to, jie nebijo šalčio, lietuviškų augalų nereikia dengti, dirbtinai genėti ar formuoti, nereikalingos ir dirbtinio laistymo sistemos”.

Neseniai su kraštovaizdžio specialistais A.Lozuraitienė lankėsi Anglijoje. Pasirodo, kad ten – tos pačios problemos. Tenykščiai specialistai propaguoja vietinius, paprastus, to krašto charakterį išreiškiančius augalus, o žmonės, ypač kurie turi daug pinigų, trokšta ypatingos egzotikos. Jie irgi linkę prisisodinti įmantrių spygliuočių, kitų retų augalų, kurie ne tik nedera prie aplinkos, bet dažnai ir prastai auga, skursta. „Lietuvoje kelios pušaitės tikrai vaizdo nesugadins, bet apsodinti jomis ar dekoratyviniais kadagiais visą sklypą tikrai nepatarčiau. Taip pat reikėtų vengti ir tujų, įvairių kiparisų rūšių”, – aiškina specialistė, spygliuočius projektuodama aplinką naudojanti tik tuomet, kai būtina ir nedideliais kiekiais.

Aplinkos tvarkymu reikia susirūpinti dar tuomet, kai vyksta namo ar kotedžo statyba. Jei norime patobulinti ar iš naujo sutvarkyti jau apželdintą sklypą, tinkamiausias laikas tai daryti yra rudenį. „Iki žiemos dar kaip tik galima suspėti parengti projektą, paruošti žemę, per žiemą sukomplektuoti augalus, tada pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje jau galėsime džiaugtis gražia aplinka”, – sako A.Semenaitė.

Jai pritaria ir Vilius Jasikevičius, individualios aplinkos tvarkymo įmonės darbuotojas. „Pavasarį atsiranda tiek norinčių sutvarkyti aplinką, kad prie specialistų eilės susidaro. Be to, ir techniškai tuomet nerealu viską taip greitai atlikti. Juk ne tik suplanuoti aplinką reikia, susodinti augalus, bet ir paruošti žemę, o tai geriausia daryti dar rudenį”, – sako specialistas. Jis pastebi, kad žmonėms pradeda atsibosti apželdinimo stilius, kur vyrauja veja ir mažai augalų, nebe tokie patrauklūs atrodo ir spygliuočiai, daugelis pageidauja juos pakeisti žydinčiais augalais, gėlynais, alpinariumais, kurie aplinkai suteikia daug spalvų ir nuolatos besikeičiantį grožį. Tačiau prieš tai reikėtų pagalvoti, ar turėsite jėgų ir noro juos prižiūrėti, nes tam prireiks kur kas daugiau pastangų nei pievelei ir pavieniams dekoratyviniams augalams.

A.Lozuraitienė pataria ne aklai kopijuoti kokį nors madingą stilių, kokiu kelerius metus buvo, pavyzdžiui, rytietiški sodai, o panaudoti tik atskirus jų elementus, patirtį. Pavyzdžiui, iš jų galima pasimokyti, kaip idealiai sutvarkyti mažą plotą, kaip pasiekti gero rezultato naudojant mažai augalų, medžiagų, spalvų. Ji taip pat primena, kad ir tvora yra svarbi aplinkos dalis, todėl pirma reikėtų ne ją tverti, o pasitarti su aplinkos tvarkymo specialistais. Kai jau bus aišku, kaip apželdinsime sklypą, lengviau bus parinkti ir tvorą. Ji neturi būti 3 metrų aukščio, masyvi, apsodinta tujomis – tai tikrai paties blogiausio skonio ženklas. Tvorą reikėtų rinktis ažūrinę, lengvesnių formų.

Tapo madinga aplinkui želdynus žemę padengti smulkinta įvairių medžių žieve: ir piktžolės neželia, ir drėgmė geriau laikosi. Be to, ji tampa ir dekoratyviniu akcentu. Naudojama ne tik lietuviškų medžių, bet ir įvairių egzotiškų, pavyzdžiui, kokoso, žievė. Augalams ši medžiaga labai naudinga, bet ja nereikėtų piktnaudžiauti.