Pasaulyje šiandien gyvena daugybė žmonių, kurie priskiriami prie sutrikusios psichikos ligonių vien todėl, kad teigia girdį… pažįstamų, giminaičių (kartais net mirusių) balsus, nors jų šalia nėra.
Medikai, mokslininkai tiria šiuos pacientus ir pagrįstai stebisi tokiu reiškiniu, nes dažnai jokių kitų psichikos nukrypimų nepastebi. Kas tai? Ar tikrai tie žmonės ligoniai? O gal tai fantazuotojai, melagiai?
Mokslo pasaulyje vis dažniau pasigirsta nuomonių, skatinančių rimčiau gilintis į tokius reiškinius, neskubant žmogui „klijuoti” psichikos ligonio etiketės.
Reabilitacija
Baigiantis 2000-iesiems, grupė Amerikos mokslininkų psichiatrų pagaliau prabilo apie tokius „psichikos ligonius”. Jų diagnozė iki šiol dėl tokio neįtikėtino „balsų girdėjimo” vadinta tam tikros formos šizofrenija, pasireiškiančia klausos haliucinacijomis. Suprantama, jiems skiriami vaistai, procedūros.
Dabar, kaip praneša kai kurios agentūros, psichiatrai nusprendė tokius savo pacientus tarytum „reabilituoti”.
Jų manymu, tokio reiškinio nereikėtų vadinti psichikos patologija, geriau tiktų diagnozė „lengva reaktyvinė psichozė”, nereikalaujanti jokio gydymo ir išnykstanti savaime.
Apklausę daugiau nei 5000 žmonių, Baltimorės psichologai nusprendė, kad tie „girdimi” balsai žmogui yra tarytum apsaugos mechanizmas, padedąs išgyventi netektį. Šia tema išleista kolektyvinė Amerikos psichiatrų knyga. Tačiau joje vis dėlto į esminį klausimą, kodėl žmonės girdi tuos balsus, neatsakyta. Ir net neužsiminta apie korėjiečių kilmės amerikietį psichiatrą Kimą Vongą, kuris, tirdamas šį reiškinį, pasistūmėjo kur kas toliau. Jo tyrimo kryptis – pati balsų kilmė.
Iš kur jie?
Su Kimo Vongo tyrimų kryptimis Amerikos psichiatrai susipažinę, tačiau jam priekaištauja dėl kai kurių abejotinų metodų. Taip pat todėl, kad šis mokslininkas tą reiškinį bando aiškinti nutoldamas nuo psichiatrijos. Jo darbai jau remiasi psichologija, neurochirurgija, net otolaringologija. Tačiau darbų autorius tvirtina, kad, vien remiantis psichiatrijos mokslu, šio reiškinio neįmanoma paaiškinti. Jis nepasitenkino psichiatrų teiginiu, kad tos balsų haliucinacijos žmogui – tik „apsaugos mechanizmas, padedąs išgyventi netektį”. Juk žmonės girdi ne vien mirusiųjų, bet ir gyvųjų balsus.
Mokslininkas tuos „girdėjimus” pamėgino suskirstyti. Tuomet paaiškėjo, kad kas dešimtas „girdėjimas” visai nesusijęs su mirtimi. Tiek pat buvo ir tokių, kuriems šie reiškiniai prasidėjo dar gerokai prieš jų artimųjų arba jų pačių kokią nors tragediją.
Duomenis savo darbams Kimas Vongas rinko gydymo įstaigose. Jam pritarė keturi žymūs specialistai iš atskirų šalių. Anot jų, Vongo tyrimai – tai tiesiog staigus išsiveržimas į priekį.
Vongas daro išvadą, kad tie balsai tiesiog įspėja apie sunkią ligą, net mirtį tų žmonių, kurius girdi.
Tokios išvados neleidžia paneigti ir tas faktas, kad kai kada tie „girdėjimai” pasireiškia labai tiksliai, nelaimės atveju – net minučių tikslumu! Žinoma, tokių nedaug, bet tai vis vien liudija, kad taip paprastai paaiškinti šio reiškinio negalima.
Tą pačią minutę…
K.Vongas pateikė nuodugnų vieno atsitikimo tyrimą.
1997 metais amerikietė Seili Valindžer apsipirkusi važiavo namo. Staiga kažkur šalia išgirdo savo vyro balsą. Jis gana aiškiai ir garsiai su kažkuo kalbėjo apie darbą. Seili nustebusi apsidairė, bet vyro niekur nematė. Moteris gatvėje pradėjo sukti ratus, vis tebegirdėdama vyro kalbos nuotrupas. Deja, veltui.
Vėliau paaiškėjo, kad tuo metu jos vyras medicinos pagalbos mašina buvo vežamas į ligoninę: jį ištiko sunkus pankreatito priepuolis. Vyriškis prarado sąmonę, o paskui jį ištiko koma. Tą dieną Tomas Valindžeris mirė.
Savo vyro balsą našlė girdėjo dar apie metus. Jis nebuvo „iš anapus”. Mirusysis niekada nekalbėjo tiesiai su Seili. Nebuvo jokių dialogų, tik kalbų nuotrupos: tostas, jo sakytas bendro gyvenimo dvidešimtmečio proga, pokalbis su draugu telefonu, jo emocingi šūkalojimai stebint per televiziją rungtynes ir t.t.
Deja, gydytojai be raminamųjų tablečių moteriai daugiau nieko pasiūlyti negalėjo.
Suskirstytus įvykius reikėjo pagrįsti moksliškai. Pacientai sutartinai tvirtino, kad balsai buvo kuo tikriausi: ne aidas, ne haliucinacijos. Jie net nurodydavo, iš kurios pusės, kokioje vietoje, kokiu atveju balsą girdėjo.
Balsas grįžta?
Kimas Vongas pirmasis iš mokslininkų susimąstė apie tai, kad tos žmogaus balso haliucinacijos grįžta į vidinę ausį per klausos nervą. Per tą patį, kuris perduoda garsą smegenims. Ar tai įmanoma?
Dar po metų Vongas savo spėliones patvirtino: klausos nervas ypatingomis aplinkybėmis gali perduoti informaciją iš smegenų klausos receptoriams!
Vadinasi, balso garsai, saugomi mūsų atmintyje, gali būti grąžinti į vidinę ausį, kuris juos kadaise išgirdo.
Įsitikinęs savo spėliojimų teisingumu, Vongas iškėlė sau kitą klausimą: o kur laikosi tie balsai ir kaip jie susieti su mirtimi?
Mokslininkas nutarė toliau tirti tą galvos smegenų dalį, kuri „atsakinga” už garsų priėmimą. Pasirodė, kad skyrius, kuriame saugoma garsų atmintis, dar skirstoma tarsi į du sektorius. Pirmajame, kuris susietas su klausos nervu, yra daugiau nukleininių rūgščių. Tai tarytum nedidelis nervinių impulsų, kuriuos skleidžia artimųjų balsai, generatorius. Ir kaip tik šis sektorius yra arti „nerimo zonos”, kur kaupiasi neigiama informacija – nerimas, baimė ir t.t.
„Kaimynystė”
Ši „kaimynystė” ir nulemia tą žmogaus pasąmonėje glūdintį pavojaus pojūtį – atsiranda balsai ištikus nelaimei, prieš ją ar po jos.Paaiškėjo, kad ir Seili baiminosi dėl vyro sveikatos, žinojo apie jo ligą.
Žinoma, tai iki galo visko nepaaiškina. Seili pasąmonėje aštri pavojaus nuojauta tikriausiai be telepatijos neapsiėjo.
Beje, neužksuota nė vieno atvejo, kad balsai būtų pasigirdę iš džiaugsmo ar kitokio nervinio jaudulio. Jie girdimi tik mirties ir didelės nelaimės atvejais.
Kad žmonės ne tik „girdi”, bet ir mato asmenis – vaiduoklius, kalbasi su jais, jau daugiau kaip prieš šimtą metų rašė savo knygose prancūzų tyrinėtojas astronomas Kamilas Flamarionas, atkakliai siekęs įrodyti žmogaus sielos buvimą. Iš daugiau nei 4000 užfiksuotų tokių faktų jis atrinko 800 labiausiai įtikinamų ir juos aprašė. Štai pora jų, rašytų mokslininko veikaluose.
„Su manimi atsitiko keistas dalykas, – rašė vienas jo korespondentas: aš mačiau vaiduoklį ne miegodamas, o dienos šviesoje. Galiu pri-siekti, kad viskas buvo taip.
Vieną rytą atsikėlęs aš rengiausi. Staiga pamačiau į kambarį įeinant seną draugą, su kuriuo buvome ilgai nesimatę. Mes džiaugsmingai pasisveikinome, ir aš paprašiau minutėlę palaukti manęs verandoje, kol baigsiu rengtis. Bet kai po poros minučių nuėjau į verandą – ten nieko nebuvo.
Tik po poros savaičių sužinojau, kad bičiulis mirė būtent tą dieną ir tą valandą. Taigi lankytis pas mane jis tikrai negalėjo.”
„Vieną 1884 metų gruodžio naktį aš prabudau pusę ketvirtos ir pamačiau kambaryje savo brolį. Jis mane pabučiavo ir pasakė : „Sudie, Anžel, aš mirštu”. Visą dieną aš jaučiausi lyg nesava, o vakare gavau žinią apie brolio mirtį”, – rašė Flamarionui viena prancūzė.
Šių reiškinių paprastai nepaaiškinsi. Tačiau daktaras Vongas sako, kad artimųjų balsus „įrašantis mechanizmas” yra kiekvieno žmogaus smegenyse, tačiau ne visų galvoje jis vienodai veikia, todėl ne visi juos ir girdi. Jei klausos nerve būtų stiprus grįžtamojo ryšio kanalas, visi girdėtume balsus. To grįžtamojo kanalo ieškodamas, Vongas savo naudojamomis priemonėmis ir privertė psichiatrus suabejoti. Paaiškėjo, kad mūsų vidinei klausai labai padeda vienas opijaus grupės narkotikas… Tokiems tyrimams, kai naudojamas narkotikas, pritarta nebuvo.
Tačiau mokslininkas Vongas ištyrė ir dar kai ką. Paaiškėjo, kad, stimuliuojant klausos nervus, galima aptikti ir kai kurias sunkias ligas.
Gali būti, kad tam ir be narkotikų bus rasta priemonių, tačiau jų reikia ieškoti, tirti, mėginti. Vargiai tai gali padaryti tradicinė medicina, prie kurios mes įpratę. Tyrimų kelias sunkus ir ne iš karto užtikrintas. Matyt, todėl ir Kimo Vongo laimėjimų neskubama plačiau skelbti.