Dangoraižių lenktynėse aukščio riba neegzistuoja

Jau kelis dešimtmečius matome, kad didieji pasaulio miestai iš horizontalių virsta vertikaliais. Statyti kuo aukštesnius dangoraižius yra ne tik praktiška, bet ir tapo prestižo reikalu. Kol kas prognozuojama, kad 2008-aisiais aukščiausias pasaulio pastatas bus 160 aukštų ir 800 metrų aukščio „Burj Dubai”.

Bijo tapti taikiniu

2001-ųjų rugsėjį Niujorko verslininkas ir nekilnojamojo turto supirkėjas Donaldas Trampas svajojo pastatyti aukščiausią pasaulio dangoraižį – daugiau nei 600 metrų aukščio bokštą, kuris grąžintų pastatų aukščio rekordą iš Malaizijos į Ameriką. Jis turėjo atimti šį titulą iš dvynių bokštų „Petronas” Kvala Lumpūre.

Trampo atstovai Čikagoje susitiko su garsiausiais architektais, kurie suprojektavo ir „Sears” bokštą. Šį 1996-aisiais nuvainikavo tie patys Malaizijos milžinai. Kaip įsivaizdavo pats Trampas, jo projektas – 200 aukštų pastatas turėjo pradurti skylę danguje.

Per tą lemtingą susitikimą Čikagoje kažkas įjungė televizorių. Žinios skelbė, kad į Pasaulio prekybos centrą Niujorke įsirėžė lėktuvas, o vėliau dar vienas. Užteko kelių dienų ir architektai sulaukė D.Trampo atstovų skambučio. Šie persigalvojo ir sakė, kad nebenori aukščiausio pasaulio pastato, nes bijo, kad jis taps taikiniu.

Lenktynės keliasi į Aziją

Galima sakyti, kad rugsėjo 11-oji užbaigė vieną architektūros laikotarpį. Iš karto pasipylė įvairi kritika. Populiariausi argumentai buvo tokie: nereikėtų statyti didesnių nei 80 aukštų statinių, nes neįmanoma apsaugoti juose dirbančių žmonių nuo galimų ateities atakų.

Sakoma, kad gali pasikeisti kelios amerikiečių kartos, kol šalis vėl grįš prie dangoraižių. Šiaip ar taip Amerika nėra šalis, kurioje šiuo metu vyksta lenktynės. Ketvirtasis dešimtmetis buvo pažymėtas įspūdingais „Chrysler Building” ir „Empire State Building”, aštuntąjį dešimtmetį juos išstūmė dalykiški „Sears” bokštas ir Pasaulio prekybos centras (angl. World Trade Center).

Nuo naujos eros pradžios veiksmas persikelia į Tolimuosius Rytus. Jau prieš keletą metų aštuoni iš dešimties aukščiausių pasaulio pastatų buvo Azijoje. Kvala Lumpūro dvyniai netrukus titulą perdavė „Taipei 101” Taivane (jis ir šiandien pats aukščiausias), o į jį tuoj pradėjo kėsintis taip pat 101 aukštą turintis Šanchajaus milžinas.

Dar aukštesnius pastatus ketina statyti Korėja, Rusija, Indija ir Jungtiniai Arabų Emyratai.

Vertinimai ginčytini

Atrodytų nesuprantama, kodėl šioje srityje reikia lenktyniauti. Tačiau be užuolankų kalbant, dabartinė Azija panaši į Niujorką prieš 70 metų – nėra nieko demonstratyviau, kaip pasistatyti milžinišką simbolį. Konkuruojančios tautos ir korporacijos pasirengusios verstis per galvą, kad parodytų savo jėgą.

Architektas Erikas Hauveleris, statantis 102 aukštų „Union Square” Honkonge, sako, kad Rytų tautos nori pademonstruoti savo galybę statydamos milžinus bet kokia kaina. Rytiečiai nepaiso daugybės problemų, kurios iškyla statant tokius pastatus – svyravimas (taifūnų regionuose vėjui atremti į viršų užkeliami iki 800 tonų svoriai), sunkumai įrengiant liftus ir vėdinimo sistemas.

Tą patį patvirtina Cezaris Pelis – „Petronas” bokštų projektuotojas. Jis mano, kad tik dėl šių pastatų Malaizija atsidūrė žemėlapiuose. Pastatai tapo miesto simboliu. Kvala Lampūras anksčiau pasižymėjo tik žemais kolonijinio laikotarpio pastatais. Pabaigus statybas buvo pripažinta, kad „Petronas” bokštai (452 m) nurungė „Sears” bokštą (442 m). Šis sprendimas buvo išties prieštaringas, nes, pažiūrėjus į brėžinius, yra aišku, kad „Sears” viršutinio aukšto darbuotojai dirba aukščiau nei jų konkurentai.

Visada kildavo klausimas, kas iš tikro konstatuoja pastato aukštį. Nors yra sutarta matuoti nuo pastato apačios iki architektūrinio viršaus, stiebų ir antenų aukštis neįskaičiuojamas, tačiau smailios kaip „Petronas” stogų viršūnės sumuojamos prie bendro aukščio.

Gali būti ir kilometro aukščio

Stebint neįtikėtinas lenktynes, kyla klausimas – kokio aukščio pastatus galima statyti. Atsakymas taip pat įdomus – kol kas nematyti jokių ribų.

Dabartiniai pastatai dažniausiai tėra plona uždanga aplipdyti plieniniai ar betoniniai griaučiai. Ne vienas architektas ar statybininkas pasakytų, kad tikrai įmanoma tuojau pat pastatyti kilometro aukščio 200 ar net 300 aukštų namą. Įmanoma todėl, kad galima pasitelkti lengvų medžiagų pranašumą. Toliau reikia technologijų, kad namas nesvyruotų, veiktų liftų sistema ir t.t. Pastatyti bet kokio aukščio pastatą, kad jis (bent šiek tiek) stovėtų, nėra sunku.

Dabar didžiausias galvosūkis yra išspręsti, kaip sunkesnes konstrukcijas užkelti į didesnį aukštį. Dabartiniai kranai ir liftų sistemos nėra pajėgios to padaryti. Dabar laukiama pasiekimų šioje srityje. Statybų ribos yra labiau finansinės ir praktinės, pavyzdžiui, kaip įrengti liftų sistemą, kad žmonėms būtų patogu važinėti per daugiau nei 100 aukštų.

Ginasi nuo stichijos

Šanchajaus „Jin Mao” (421 m) yra aukščiausias pasaulio viešbutis. Jame naudojami greitaeigiai liftai, kurie pasiekia 9,15 metro per sekundę greitį. Greitesni liftai sutaupo vietos, nes tokiame pastate neišvengiamai reikėtų daugiau keltuvų.

Dar vienas pagrindinių rūpesčių yra pastato judėjimas. Dažniausiai naudojami švytuokliniai amortizatoriai, padedantys slopinti vėjo ir seisminių jėgų poveikį.

Sidnėjaus „Chifley Tower” turi milžinišką švytuoklę – betono luitą, kabantį ant laidų. „Taipei 101” turi didžiausią pasaulio amortizatorių – 800 tonų sferą.

Statybinių medžiagų technologijos taip pat vystosi, detalės tampa tvirtesnės ir lengvesnės. Plieno skeletas, įvyniotas į betoną, yra tvirtas ir nedegus. Azijoje labai svarbu pastatus apsaugoti nuo stichinių nelaimių: čia pasitaiko taifūnų, žemės drebėjimų ir gaisrų.

Azijos dangoraižiai – saugesni

Būtent gaisras, o ne lėktuvų smūgiai sugriovė Pasaulio prekybos centrą. Kai kurios Azijos šalys gali pamokyti amerikiečius savo statybos technologijų. Pagrindinės konstrukcijos iš esmės skiriasi nuo 1960-aisiais pastatyto Pasaulio prekybos centro.

Niujorko bokštus sudarė plieniniai narvai su kabančiomis ant sijų grindimis. Smūgiui suardžius karščiui atsparią medžiagą, sijos sudegė ir pastatai sugriuvo. Taigi Azijoje naudojamas plieno ir betono derinys yra tikrai saugesnis.

Imamasi ir atsarginių gelbėjimo priemonių. Pavyzdžiui, kiekvienas Honkongo pastatas kas 25 aukštus turi turėti vadinamąjį gelbėjimosi aukštą – tuščią patalpą, suprojektuotą taip, kad joje nesikauptų dūmai. Taip pat dauguma laiptinių yra hermetiškos. Kartais vandens rezervuarai ant stogo suprojektuoti taip, kad atliktų dvigubą funkciją – laisvai teliūškuojantis vanduo tarnauja ir kaip amortizatorius nuo vėjo.

Daugumoje Azijos miestų privaloma įrengti gaisrininkų liftus. Honkonge jie turi pasiekti bet kurį pastato aukštą kaip galima greičiau ir keliauja 9 metrų per sekundę greičiu.