Ponas Liudvikas redakcijai atsiuntė gana skaudaus turinio laišką: „Vaistai dabar labai brangūs. Iš Rusijos neįsileidžiame, o iš turtingųjų Vakarų – ir kainos „bagotos”… Todėl pensininkai ir neįgalieji taip seka visokias akcijas, kai reikalingiems vaistams taikomos nuolaidos. Tokiais pranešimais esu suinteresuotas ir aš. Ir ką gi – atradęs skelbimą tekinas lekiu į vaistinių tinklo, skelbiančio apie 10 proc. nuolaidas, vaistines. O jose man sako atidžiau skaityti skelbimą, kuriame yra stebuklingas žodelis „tik”. Taigi tik vaistinėse, kurios labai toli nuo mano namų. Pensininkams ir neįgaliesiems sudėtinga ir eiti, ir važiuoti į kitą miesto galą. Ir tos akcijos tampa žeminančiu dalyku, netgi pasityčiojimu. Negi kurdami tokias reklamas farmacininkai apie mus negalvoja?” – stebisi akcijas sekantis tam tikros socialinės grupės žmogus.
Gaila, bet tai tikra tiesa, kad apie žmones nei šiuo atveju, nei daugeliu kitų tikrai negalvojama. Galvojama tik apie „marketingą”. Jeigu žmogus siunčiamas „tik” į tas vaistines, „tik” į tas parduotuves, vadinasi, jos yra tinklų silpnosios grandys, kuriose siekiama padidinti apyvartą. O, tarkim, ponui Liudvikui ir nubildėjus į kitą miesto galą pirkti tų vaistų su nuolaida, vis tiek lieka taukuota špyga tuo atveju, jei nekulniavo, o važiavo…
„Vakarų ekspresas”