Gedulo gniaužtuose besikankinanti moteris stiprybės semiasi remdamasi į artimų žmonių petį ir tik taip pajėgia atlaikyti jos šeimą persekiojančias nelaimes.
Gimtadieniui – tragiškos dovanos
Kupiškio rajono Nociūnų kaimo gyventoja Zita Narbutienė prisipažįsta su baime kasmet laukianti savo gimimo dienos rugsėjo viduryje.
Prieš devyniolika metų, per 34-ąjį moters gimtadienį, nusišovė jos vyras. Jauna našlė viena liko auginti dvylikametį ir dešimtmetį sūnus.
Šiemet, likus savaitei iki 53-iojo gimtadienio, avarijoje žuvo vyriausias Z.Narbutienės sūnus Audrius.
31 metų vyras paliko žmoną ir tris vaikus. Vyriausioji dukra dar tik pirmokėlė, o mažylis – pusantrų metų.
Pasak moters, sunku netekti vyro, bet savo vaiko mirtis atneša su niekuo nepalyginamą skausmą. Jo niekada nepamirši, nenustumsi, širdgėla lieka visam laikui.
„Nevilties akimirką pagalvoju, kad prie manęs nelaimės tiesiog limpa. Tik spėji kiek apsiprasti, pradedi lengviau kvėpuoti – ir jau trenkia nauja bėda”, – guodėsi pašnekovė, slėpdama graudulį.
Nelaimę prikaukė šuo
Motina sako iki šiol nežinanti, kaip atsitiko, kad jos vyresnėlis sūnus A.Klypa pateko po lengvojo automobilio ratais.
Ankstyvą rugsėjo 9-osios rytą, apie 6 valandą, panevėžiečio vairuojamas automobilis partrenkė ir mirtinai sužalojo netoli Noriūnų staiga į kelią išėjusį jauną vyrą.
Policijos pareigūnai jį atrado vienmarškinį, be striukės.
A.Klypa su šeima gyveno Rudiliuose. Kasdien į darbą iš namų iki Noriūnų jis važiuodavo dviračiu, iš ten automobiliu su bendradarbiais vykdavo į „Slavitos” bendrovę netoli Kupiškio. Taip pat parsirasdavo ir namo.
„Išvakarėse jis dirbo popietinėje pamainoje iki vidurnakčio. Kur sūnus buvo ir ką veikė vėliau, kur pasidėjo jo viršutiniai drabužiai ir dviratis, iki šiol nežinia. Policija įvykį tiria, bet kas nuo to besikeis? Gaila ir to vairuotojo, per baisų atsitiktinumą taip nutiko”, – dabar bando save raminti gedulą išgyvenanti motina.
Z.Narbutienė prisiminė, kad bene savaitę iki tos nelaimės šiurpiai kieme kaukdavo šuo. Buvo net kilusi mintis jį pakarti, kad kokios bėdos neprišauktų. Bet nespėjo imtis tokio šiurpaus žygio.
Kamavo ir slogūs sapnai, į juos moteris nekreipė dėmesio.
Nepalūžti padeda namiškiai
Z.Narbutienė sako neįsivaizduojanti, kaip tokius išbandymus reikėtų išgyventi vienišam žmogui. Šeimoje visas nelaimes pakelti lengviau.
Po pirmojo vyro netekties moteris ilgai nenašlavo, ištekėjo už Petro Narbuto, iš Migonių atsikraustė pas jį į Nociūnus.
„Geras jis žmogus, padėjo užauginti berniukus, auklėjo kaip savus, neskyrė nuo mažylės Vilmos. Dabar dukra jau gimnazistė, mano didžiausia guodėja ir padėjėja”, – kalbant apie vaikus pašnekovės veidas nušvinta šypsena.
Mamą guodžia ne tik dukra, bet ir vienintelis dabar jau likęs sūnus Giedrius, kuriam likimas taip pat nepagailėjo sunkių išbandymų.
Prieš septynerius metus Giedrius patyrė traumą. Neatsargiai šokdamas į vandenį, 22 metų vaikinas susilaužė kelis kaklo slankstelius, liko paralyžiuotas. Dabar Giedrius juda tik neįgaliojo vežimėlyje.
Vaikai bijojo pranešti blogą žinią
Nelemtą rugsėjo 9-osios rytą Vilma su Giedriumi bandė mamą atitolinti nuo baisiosios žinios. Dabar Z.Narbutienė iki smulkmenų prisimena nelaimingą priešpietę.
„Išėjau šeštadienį anksti ryte grybauti, dar užsukau į negyvenamą sodybą parinkti vaikams slyvų. Toks gražus rytas buvo. Pareinu namo, o Vilmutė jau atsikėlusi ir Giedrius troboje bekrutantis. Paklausiau, ko tokie ankstyvi, bet jie tik nusuko žvilgsnius į šalį. Išėjau prie šulinio vandens parnešti, mat ruošėmės Giedriaus maudynėms. Tada pamačiau į kiemą įvažiuojant savo seserį”, – baisias akimirkas prisiminė nociūnietė.
Iš liūdno viešnios veido ir pirmųjų žodžių moteriai paaiškėjo, kodėl namai tokie pritilę. Vaikai vieni mamai nedrįso pranešti skaudžios žinios.
Prašė atleidimo
Laikas iš moters atminties neištrynė ir pirmojo vyro Vido Klypos žūties slogių prisiminimų.
Tada šeima gyveno Migonyse, Zita dirbo Šimonių kolūkio melžėja, vyras – traktorininku.
„Buvo rugsėjo 16-oji, kartu su savaisiais šventėm mano gimtadienį. Vyras dar pasiliko pas mano brolį, kiek išgėrė abudu. Nesulaukdama jo grįžtant, nuėjau ieškoti. Sužinojau, kad jau išėjęs, vadinasi, prasilenkėm”, – senus įvykius prisiminė pašnekovė.
Grįžusi namo, moteris atkreipė dėmesį, kad atviros rūsio durys. Nusileido ten pažiū-rėti. Tai, ką išvydo, atėmė moteriai žadą – jos vyras gulėjo ant grindų kraujo klane, šalia buvo pamestas savadarbis šautuvas.
Pareigūnai surado ir vyro atsisveikinimo raštelį. Jame jis nieko nekaltino, prašė namiškių atleidimo.
Neatlaikė kaltės naštos
Tik vėliau moteris iš kitų sužinojo, kad jos vyras prieš savižudybę patyrė nemenką sukrėtimą.
Su kolūkio vikšriniu traktorium jis netyčia pataikė į kūdrą ir stipriai apgadino techniką.
Tuometis kolūkio pirmininkas rūsčiai išbarė prasikaltusį traktorininką, ir šis neatlaikė kaltės naštos.
Nuo senų laikų V.Klypa turėjo susimeistravęs seną šautuvą. Žmona žinojo, kad toks yra, buvo net jį paslėpusi, bet, matyt, ne itin patikimai.
Po to našlė dar ilgai negalėjo susitaikyti su ją ištikusia nelaime ir, pasitaikius progai, paskubėjo išvažiuoti iš liūdnus prisiminimus keliančių Migonių.
Padės našlaičiams
Po bėdų turi ateiti bent koks atokvėpis – tokia mintimi dabar guodžiasi Z.Narbutienė.
Nors abu sutuoktiniai yra nestiprios sveikatos, bet sako dar pakrutantys savame ūkyje.
Augina daržus, turi kelis hektarus nuosavos ir dar šiek tiek nuomojamos žemės, laiko paršiukų, arklį. Pernai krito viena karvė, bet dar turi kitą. Gražiai tvarkoma sena Narbutų sodyba, lipdomas priestatėlis.
„Kiek galėsim, padėsim našlaičiais likusiems anūkėliams. Kartais pagalvoju, kad kitiems būna ir blogiau, taigi verkšlenti neverta. Yra žmonių, yra gyvūnėlių, kuriems esam reikalingi”, – ir šeimininkė su šypsena nusivedė parodyti kambario kampe triukšmą keliančių papūgėlių.
Jas sūnui Giedriui pralinksminti 29-ojo gimtadienio proga padovanojo krikštamotė ir pusseserė.
Čirškiantys padarėliai, nepaisant visko, primena, kad gyvenimas nestovi vietoje.