Prieš keletą dienų sukako dvidešimt metų, kai Kauno „Žalgirio” krepšininkai Argentinoje iškovojo patį prestižiškiausią pasaulio klubų prizą – tarpkontinentinę V. Džonso taurę.
Žalgiriečiai šių varžybų finale atkaklioje kovoje rezultatu 84:78 (45:46) nugalėjo Buenos Airių „Ferro Carril Oeste” klubą iš Argentinos.
Didžiulę per 6 kg sveriančią taurę parvežė dešimt krepšininkų – Valdemaras Chomičius, Arvydas Sabonis, Algirdas Brazys, Virginijus Jankauskas, Sergejus Jovaiša, Raimundas Čivilis, Gintaras Krapikas, Rimas Kurtinaitis, Mindaugas Lekerauskas ir Arūnas Visockas. Šį šaunųjį dešimtuką treniravo Vladas Garastas ir Henrikas Giedraitis, o žaidėjų sveikata rūpinosi gydytojas Vytautas Vaikšnoras.
Įvairiai susiklostė šių žmonių likimai, bet dauguma jų savo gyvenimą, baigę aktyviai sportuoti, susiejo su krepšiniu.
Keleto pasaulio krepšinio klubinių komandų viršūnės užkariautojų paprašėme prisiminti dvidešimties metų senumo įvykius.
V. Garastas – buvęs „Žalgirio” vyriausiasis treneris, dabar Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas:
Žalgiriečiams, kad patektų į šį aukšto lygio turnyrą, reikėjo įvykdyti dvi sunkiai įgyvendinamas sąlygas. Jie pirmiausia turėjo tapti TSRS čempionais ir patekti į Europos čempionų turnyro finalą. 1986 metais „Žalgiris” visa tai įvykdė: TSRS pirmenybėse iškovojo aukso medalius, o Europos varžybų finale nusileido tik garsiajai Zagrebo „Cibonai” su krepšinio Mocartu Draženu Petrovičiumi priešakyje. Vyresnės kartos krepšinio mėgėjai prisimena tą Budapešte vykusį finalą, per kurį „jugai” išprovokavo A. Sabonį – jį teisėjai pašalino iš aikštės, o žalgiriečiai pralaimėjo rungtynes dvylikos taškų skirtumu. Aš ne šiaip sau prisiminiau finalines rungtynes su „Cibona”. Mat mes į Argentiną vykome turėdami tikslą ten atkeršyti jugoslavams už tas jų kiaulystes Vengrijoje. Argentinoje mūsų laukė nežinomybė. Nežinodomi atskridome į Buenos Aires, nors turėjome žaisti Kordoboje. Pamenu, mus atvežė prie kažkokios mokyklos ir paliko. Vėliau turėjome aiškintis, kaip pasiekti Kordobą. Ten mūsų taip pat ne pyragai laukė. Apgyvendino tokiuose kambariuose, kur nei spintų, nei kėdžių nebuvo. Drabužius teko kabinti ant lovų galų. Amerikiečiai, pamatę tokias gyvenimo sąlygas, iš karto spruko namo, o mes, sovietinio gyvenimo užgrūdinti, pasilikome. Nekoks buvo ir maitinimas – argentiniečiai kasdien pateikdavo ant stalo savo firminį patiekalą asadą. Skanus tai valgis, bet atsibodo. Atrankos varžybų barjerą įveikėme ir patekome į pusfinalį. Likimo ironija – visų mūsų džiaugsmui šiame etape teko susikauti su „Cibona”. Vyrų užvedinėti nereikėjo – jie sutriuškino garsų klubą net 27 taškų skirtumu (104:77). Ir šių rungtynių dėl atsinaujinusios Achilo sausgyslės traumos nebaigė A. Sabonis. Daugiau nei kėlinį žaidėme be jo, bet savo sėkme neabejojome. Po šios pergalės kažkaip savaime pagerėjo „Žalgirio” ir „Cibonos” santykiai. Na, o turnyro finale mūsų laukė Buenos Airių „Ferro Carril Oeste” klubas, kuriam buvome pralaimėję per atrankos varžybas. Atsirevanšavome ir argentiniečiams. Mūsų šalies sporto vadai, išlydėdami į Argentiną, linkėjo nebūti paskutiniais. Tačiau „Žalgiris” pranoko visus lūkesčius ir į Kauną parvežė gražuolę taurę.
V. Chomičius, buvęs „Žalgirio” kapitonas, dabar Kazanės „Unics” treneris:
Įvykdę pagrindinį savo uždavinį – atkeršiję „Cibonai” – pradėjome slapta svajoti ir apie taurę. Aišku, reikėjo ant kojų pastatyti A. Sabonį. Plušo ne tik mūsų gydytojas V. Vaikšnoras – jam talkino kolega iš Brazilijos. Sabas žaidė ir daug prisidėjo prie „Žalgirio” pergalės. Šį mūsų laimėjimą labai šiltai sutiko Argentinos lietuviai. Jie mus palaikė per varžybas, o joms pasibaigus pakvietė į turnyro uždarymo vakaronę. Per ją labai linksma buvo. Tais laikais turėjome ilgus plaukus. Iš jų pasidarėme skiauteres ir šokome. Be to, mudviem su G. Krapiku teko šeimininkauti ir virtuvėje. Skutome ir tarkavome bulves bei kepėme blynus. Smagiai skridome ir į namus. Kauno oro uoste mūsų laukė minia žmonių. Tik namie supratome, kokią pergalę iškovojome. Netrukus prasidėjo naujas TSRS krepšinio čempionatas, kurį pradėjome pralaimėjimu. Kai kas mūsų nesuprato ir suskubo kaltinti dėl per ilgo šventimo. O juk nuo pralaimėjimų niekas nėra apsaugotas.
A. Brazys, Tartu „Rock” klubo vyriausiasis treneris:
Labai džiaugėmės, kai pavyko atkeršyti „Cibonai”. Gerai aikštelėje garsųjį D. Petrovičių prižiūrėjo S. Jovaiša ir G. Krapikas. Sunkios buvo finalinės rungtynės su argentiniečiais, tačiau išplėšėme pergalę. Iki šiol atmintin yra įstrigusios sutiktuvės Kaune. Už pergalę Argentinoje buvome įvairiai paskatinti: vieni gavome butus, kiti – automobilius.
G. Krapikas, Kazanės „Unics” treneris:
Stipri tuo laiku mūsų komanda buvo. Negailėjo liaupsių „Žalgiriui” Argentinos spauda. Na, o Argentinoje gyvenantys lietuviai buvo patys ištikimiausi mūsų komandos sirgaliai. Puikūs prisiminimai išliko iki šiol.
S. Jovaiša, Anykščių „Puntuko-Jerimpekso” vyriausiasis treneris:
Smagu buvo, kai pasikėlusius „Cibonos” krepšininkus ant žemės nuleidome. Jie mus vis rusais laikė, bet po pralaimėjimo pusfinalyje ėmė sveikintis. Prisimenu prastas gyvenimo sąlygas Argentinoje – trumpos ir siauros lovos. Buvo netgi kilęs noras už savo pinigus apsigyventi geresniame viešbutyje. Po pergalės finale prieš argentiniečių klubą buvo sunku atsitokėti. Gavau naudingiausio finalinio susitikimo žaidėjo prizą, dovanų gavo pasiaukojamai žaidęs A. Sabonis, kiti žalgiriečiai. Žodžiu, yra ką prisiminti.
Labai norėjome pakalbinti didvyriškai Argentinoje žaidusį A. Sabonį. Deja, „Žalgirio” krepšinio klubo prezidentas šiuo metu yra išvykęs į Ispaniją.
Ką šiuo metu veikia kiti V. Džonso taurę laimėję žalgiriečiai?
R. Kurtinaitis yra Permės „Ural-Great” vyriausiasis treneris, V. Jankauskas dirba direktoriaus pavaduotoju Kauno krepšinio mokykloje, o A. Visockas treniruoja „Žalgirio” antrąją komandą. M. Lekerauskas gyvena Amerikoje ir žaidžia ČKL lygoje. Nėra tarp buvusių čempionų tik R. Čivilio. Jis anapilin išėjo prieš porą metų. Treneris H. Giedraitis treniruoja KTU studentų komandą. Nesusiklostė gyvenimas „Žalgirio” gydytojui V. Vaikšnorui. Jis už finansines machinacijas bei sukčiavimą prieš keletą metų buvo nuteistas kalėti ir dabar laiką leidžia už grotų.