Vis dažniau užkietėję, turintys finansinių galimybių žvejai mėgėjai klaipėdiečiai per savo atostogas meškerioti važiuoja į užsienio upes. Mėgstamiausia vieta – Skandinavija.
Darius Galginas – žvejys su stažu. UAB „Mazgeikos žvejyba” direktorius savo pomėgį su meškere jau tenkino Švedijoje, Norvegijoje. Šiemet savaitę mėgavosi Suomijos šiaurėje.
Kelionei ruošėsi iš anksto. Vyko Darius su draugais ir šeimomis, nes ne tik žvejyba rūpėjo. Norėjosi ir kultūringai pailsėti, pasigrožėti atšiauria gamta, patirti įspūdžių. Turėjo tų vietų žvejybos kempingų sąrašą. Pasirinko Suvukovskio rajoną (1100 kilometrų nuo Helsinkio). Kempingas didelis. Namukai švarūs, yra visi patogumai, pakankamai normalios kainos. Jos žemesnės, kai ilgiau apsigyvenama. Šią poilsio vietą mėgsta ir meškeriotojai. Jautėsi, kad sezonas artėja, nes jau sutiko taiklios akies entuziastų.
Kempingo savininkas davė žemėlapį, nurodė kalnų upę, kurioje galima žuvauti upėtakių ir kiršlių. Kelio maždaug penkiolika kilometrų.
Upė srauni, maždaug dvigubai platesnė už Danę. Negili, galima perbristi. Tokių vandeningų upių šią sausringą vasarą Suomijoje buvo likę nedaug: visos smarkiai nusekusios. O šią nurodytą upę vandeniu maitino Karelijos ežerai.
Už žvejybą reikėjo mokėti dešimt eurų per dieną, už savaitę kainos mažesnės – 35 eurai. Paaiškino žvejybos reikalavimus: upėtakiai – ne mažesni kaip 40 cm, kiršliai – 30 cm.
Darius su draugais patyrė malonumų, nes kibo gerai. Pagauta žuvis svėrė 400-600 gramų. Įrankiai – muselinė meškerė ir spiningas su sukriuke.
Kas įdomu: vanduo skaidrus, švarus, gali gerti. Meškeriojo vyrai įsibridę. Matė visą užmetimą, stebėjo, kaip žuvis apuosto masalą ir griebia. Arba atplaukia didieji upėtakiai, apžiūri masalą ir juo daugiau nesidomi.
Spiningai ilgesni, iki trijų metrų. Šiaip viskas tas pats kaip ir pas mus.
Tiesa, žvejojimo vieta aptverta. Tai apsauga nuo meškų, kurios gali sutrikdyti žmonių ramybę, išgąsdinti. Nors, teko girdėti, jos pakankamai baigščios. Bet, kaip sakoma, atsarga gėdos nedaro.
Būdami prie upės, pietauti į kempingus negrįždavo. Ten buvo sąlygos žuvį išsikepti ir skaniai suvalgyti.
O šiaip daug gražuolių upėtakių ir kiršlių paleisdavo į laisvę. Tegu paauga ir kitus žuvautojus džiugina.
Meškeriotojai pailsėjo. Mėgavosi šiaurės elniais, kurie leisdavosi fotografuojami. Kartais jie taip įsijausdavo, kad sustodavo kelyje ir nenoriai praleisdavo mašinas. Įdomu: kuo šiauriau, tuo jie būdavo jaukesni. Patiko ir vietos gyventojai. Tai malonūs, linkę bendrauti su atvykusiais žmonės, geranoriškai nusiteikę.
Ar ne pigiau būtų vykti meškerioti į Rusijos šiaurę – ir ežerų, ir upių ten daug, tie vandens plotai irgi žuvingi?
Deja, ten kuo toliau nuo centrų, tuo žymiai prastesnės gyvenimo sąlygos. Nėra serviso. Be to, ir saugumas abejotinas. Gali ir namo negrįžti…