Skirtingų kultūrų sankirtoje svarbu neprarasti orumo
Mažas mūsų kraštas tarsi tyčia pamestas tarp didžiųjų valstybių, todėl ne viena ir ne kartą mus buvo atsainiai peržengusi. Ilgus dešimtmečius gyvenome kaip jaunesnysis brolis. Tik prisiminkime, jeigu būryje lietuvių atsirasdavo bent vienas rusakalbis, tada beveik visi automatiškai pradėdavom kalbėti svetima kalba. Sunku pasakyti, ar dabar kas iš esmės pasikeitė. Kai tik panorome ES būti „dideli” ir kartą teisėtai pareiškėme savo nuomonę, kuri didiesiems nelabai patiko, kaipmat buvome subarti: „Jūs praleidote progą patylėti”…
Apkartusi viešnagė
Po nepriklausomybės atkūrimo į svečius iš Vakarų valstybių žiūrėjome išplėtę akis, gaudydami kiekvieną „pranašų” žodį. Pasipylė labdara švietimui, atvykdavo savanoriai lektoriai, kurie už darbą patys pasiimdavo fondų pinigus. Vieni tvirtino, kad savanoriai pasiųsti šnipinėti mūsų ekonomikos galimybių. Kartais mokytojai pažerdavo tik vidurinės mokyklos lygio žinias, pasiūlydavo tokius verslo projektus, kokius mūsų studentai gėdytųsi rašyti. Svečiams iš Vakarų – geriausi viešbučiai, šauniausiais aptarnavimas. Dažniausiai iš mūsų valstybės lėšų.
Pastaraisiais metais su vakariečiais užsimezgė asmeniniai kontaktai. Tačiau mūsų viešnagė pas naujuosius draugus gana dažnai būna ne tokia maloni. Vos ne kiekviename žingsnyje mokomi, kaip turėtume elgtis. O gal visi esame tokie mulkiai? Apie tai laiške samprotauja šią temą pasiūlęs Aurimas S. iš Kauno. „Šią vasarą netikėtai gavome kvietimą atvykti į Prancūziją. Susipažinome per verslą, prancūzai buvo ne kartą atvykę į mūsų šeimą ir mes juos kaip įmanydami aptarnaudavome. Panašaus požiūrio tikėjomės ir mes, bet, pasirodo, apsirikome. Po keleto dienų mus ėmė mokyti, kaip virti kavą, perspėdavo, kad negalima dėti vyno taurės šalia lėkštės – turi būti lėkštės priekyje. Matyt, bijojo, kad nesuteptume staltiesės. Mums nebuvo priimtina taip anksti pietauti ir taip vėlai vakarieniauti. O kai šeimininkė pradėjo lupti pomidorus, o jų vidurio masę išmesti į šiukšlių kibirą, visai sumišom. Kartą iš turgaus parsinešę vaisių, kaip kad buvome įpratę namuose, mėginome nuplauti vandeniu, bet buvome sudrausti. Šeimininkai paaiškino, kad taip daryti neverta, nes organizmas turi priprasti prie įvairių mikrobų… Pamažu supratome, kad darosi vis sunkiau dirbtinai šypsotis, todėl svečiuose net neišbuvę planuoto laiko ėmėme krautis lagaminus namolio”, – nelinksmais įspūdžiais iš viešnagės užsienyje dalijosi kaunietis.
Nusibosta vaidinti
Psichologų nuomone, svečiavimasis yra svečio vaidmens atlikimas. Vadinasi, tuo laikotarpiu mes negalime būti ir nebūname savimi, nes turime prisitaikyti prie šeimininkų gyvenimo stiliaus, manierų, įpročių. Net jeigu nekreipsime dėmesio į įvairiausias smulkmenas, ilgas svečiavimasis vis tiek nuvargins. Ypač jeigu patenkame į kitokios kultūros sferą. Vis dažniau sugausime save, kad darosi nepakeliamai sunku dirbtinai šypsotis, taikytis prie šeimininkų gyvenimo būdo. Ne vienam iškyla klausimas: „O kodėl aš turiu visur nuolaidžiauti, taikytis? Atsakymas paprastas: „Todėl, kad ne jie, o mes esame svečiuose”. Tokios žaidimo taisyklės, nesvarbu, kad dažnokai pagalvojam, kad mes savo šalyje svečių taip neauklėjame, neįkyrime su pamokymais. O gal ir čia išlenda vyresniojo brolio sindromas?
Ne vienas susidūrėme su perspėjimu, kodėl vonioje palikome degančią šviesą, kodėl taip ilgai tekančiu vandeniu plauname lėkštę ir pan. Kai kurie, pavyzdžiui, prancūzai labai bijo, kad bute nesprogtų dujos, todėl kiekvieną vakarą stropiai užsuka visus jų čiaupus. Mus stebina, kad turtingi žmonės taip taupo centus. Žinovai tvirtina, kad vakariečiai vienur net smulkmeniškai taupo, o kitur nesusimąstydami išleidžia šimtines eurų. Todėl kartais neverta ieškoti logikos, bet priimti žmones tokius, kokie jie yra.
Labai svarbu svečiuose ilgai neužsibūti, nes ir mūsų patarlė sako, kad net geriausias svečias trečią dieną pradeda dvokti. O jeigu svečiuojamės keletą savaičių, mėnesį? Todėl, vos pajutus norą važiuoti namo, taip ir padarykime.
Įpratimas – antrasis prigimimas
Vakariečiai įpratę jaustis laisviau, todėl ir savo pageidavimus svečio atžvilgiu kur kas laisviau reiškia. Mums vis sunkiau darosi visur nusileisti, pradedame visai nesuprasti, kodėl jie taip elgiasi, kodėl beviltiškai stengiasi perauklėti suaugusius žmones? Ne veltui sakoma, kad pripratimas – antrasis prigimimas. Jie taip įpratę gyventi, tai elgtis, ir sunku juos įtikinti (kaip ir mus), kad yra neteisūs.
Specialistai tvirtina, kad jeigu svečiuosimės tik keletą dienų, tai psichologinių problemų neturėtų kilti. Tačiau žinodami, kad teks pagyventi ilgiau, nusiteikime tam, kad reikės prisitaikyti, nusileisti, tarp skirtingų elgesio kultūrų ieškoti kompromiso ir jokiu būdu nedera diktuoti savo sąlygų. Kas buvo, tie įsitikino, kad svetingumas Vakaruose nėra toks kaip mūsų. Mes esame įpratę svečią vis paraginti daug gerti ir valgyti. Kai kurie tai vadina lietuvišku svetingumu. Tačiau kitur, bent kartą ko nors atsisakius, antrąkart niekas nepasiūlys. Mūsiškiai tokį dalyką vadina nekultūringumu, nors taip nėra. Dar kažin ar labai esame kultūringi, kai svečią beveik per jėgą stengiamės nugirdyti, vis reikalauti „iki dugno” ir pan.
Nereikia kompleksuoti, jeigu nemokėsime įjungti modernaus televizoriaus ar tualete susitvarkyti su visokiausiais patobulinimais. Arba net atidaryti lango. Mes neprivalome svetimame krašte viską žinoti, ypač tai, ko pas mus nėra. Argi nepastebėjome, kad ir užsieniečiai pas mus daug ko nežino ir nesupranta? Vis tik, jeigu jaučiamės pažeminti, turime neprarasti savigarbos ir be pykčio taktiškai pasakyti. Visi supranta savigarbos svarbą, tada kur kas greičiau supranta, kad galbūt jau peržengė ribą.