Mantas Kalnietis: Po Japonijos svarbiausia – neišpuikti

„Kai vakar su mama išėjom iš prekybos centro, ji pasakė, kad apsipirkti su manimi daugiau niekada neis”, – juokiasi krepšininkas Mantas Kalnietis. Pasaulio krepšinio čempionate Japonijoje puikiai pasirodžiusį jauniausią nacionalinės rinktinės narį užgriuvo populiarumo našta.

Rugsėjo 6-ąją dvidešimtmetį šventęs Kauno „Žalgirio” įžaidėjas per praėjusį mėnesį išdalijo daugiau interviu nei per visą ligšiolinę karjerą.

– 2004-aisiais viename interviu prisipažinai, kad viena tavo svajonių – patekti į Lietuvos vyrų rinktinę. Nepraėjo nė dveji metai ir svajonė tapo realybe.

– Kai sužinojau, jog esu pakviestas į rinktinę, buvo apėmęs nerealus jausmas. Kurį laiką buvo nelengva susigaudyti, kas vyksta, kur teks važiuoti.

– Dar apie ką nors svajoji?

– Būtų šaunu kada nors žaisti stipriausiuose Europos klubuose, tačiau turiu įrodyti, ką sugebu čia, Lietuvoje. Japonijoje pavyko pasirodyti neblogai, o dabar prasideda kasdienis darbas, kad duočiau kuo daugiau naudos savo klubui.

– Panašu, jog visi tavo lūkesčiai susiję su darbu. O asmeninis gyvenimas, laisvalaikis – ar lieka laiko?

– Beveik ne. Draugų nemačiau visą vasarą. Dabar, per atostogas, stengiuosi atsigriebti – bendraujam kiekvieną dieną.

– Turi draugę?

– Turiu. Vardas Milda, tačiau daugiau nieko nesakysiu. Draugė prašė apie ją nepasakoti.

– Turbūt po pasaulio čempionato dėmesio sulauki dar daugiau?

– Taip. Dabar mane atpažįsta kur kas daugiau žmonių. Žaliakalnyje, kur gyvenu, visi kiemo vaikai iš tolo sveikinasi. Žmonės kalbina, prašo autografo ar kartu nusifotografuoti. Pernelyg didelis dėmesys gal truputį ir erzina, tačiau juk tie žmonės – mano gerbėjai. Jei gavus mano parašą ar nuotrauką jiems smagiau – prašom.

Pasitaiko, kad merginos prieina, nori susipažinti – malonu, tačiau dabar, kai turiu draugę, kitų nereikia.

– Ir žurnalistai neįkyri?

– Vis dar jaučiuosi keistai, kai jie manimi domisi. Bet su jais pabendrauti visada stengiuosi rasti laiko.

– Skaitai straipsnius apie save?

– Stengiuosi perskaityti. Jei ko nespėju, perskaitau vėliau – mama renka visas publikacijas apie mane.

– Papasakok apie savo šeimą.

– Gyvename daugiabutyje Žaliakalnyje su tėvais, penkerių metų sesute Sabina ir broliu Juliumi. Broliui greitai bus septyniolika. Jis už mane aukštesnis, žaidžia krepšinį A.Sabonio mokykloje. Ar taps krepšininku? Kartais pasišnekame apie tai, tačiau kol kas sunku pasakyti, čia jau nuo jo priklausys.

– Kaip šventei savo dvidešimtmetį?

– Su namiškiais. O kitą dieną su draugais susirinkome pas Paulių Jankūną („Žalgirio” krašto puolėjas. – Red.). Pasėdėjome, pasišnekėjome, pažiūrėjome futbolą – mūsiškių rungtynes su škotais. Draugai man įteikė puikią dovaną. Surinko visų rinktinės žaidėjų vaikystės nuotraukas, kurias, prieš prasidedant čempionatui Japonijoje, spausdino „Lietuvos ryto” priedas „Krepšinis”, ir užsakė su jomis pagaminti marškinėlius. Juos man ir padovanojo.

– „Kalnas, kalnas”, – krepšinio arenose Japonijoje skandavo lietuvių rinktinės sirgaliai. Kaip jauteisi?

– Malonu ir keista – aš dar nepratęs prie tokių dalykų. Žaidžiant padėdavo – dar labiau užsivesdavau.

– Žurnalas „Krepšinis” tave pavadino viena geriausių kylančių žvaigždžių. Serbų krepšinio legenda Aleksandras Djordjevičius neseniai spaudoje prisipažino, jog tavo žaidimas jam padarė didžiausią įspūdį iš visos mūsų rinktinės. Ką tau reiškia toks pripažinimas?

– Tokie atsiliepimai skatina dar labiau stengtis. Bet šiaip pagyrų stengiuosi nesureikšminti. Kai girdžiu, jog mane vadina ateities krepšininku, kyla pagunda išpuikti, atsipalaiduoti, o man reikia dar labai daug dirbti.

– Didžiausias krepšinio autoritetas?

– Užsienyje daug gerų žaidėjų, o iš lietuvių stengiuosi lygiuotis į Šarūną Jasikevičių. Nuostabūs perdavimai, geras vadovavimas komandai – norėčiau žaisti kaip jis.

– Lietuvos rinktinė Japonijoje pasirodė ne visai taip, kaip daugelis tikėjosi. Prasidėjo kaltųjų paieškos. Krepšinio federacijos pirmininkas Vladas Garastas kaltina rinktinės trenerį Antaną Sireiką, linksniuojamos Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vadovo Algimanto Pavilionio, Arvydo Macijausko pavardės. Ką manai apie kilusį šurmulį?

– Žaidėme, kaip galėjome, kaip buvome pasiruošę. Vienintelės varžybos, kurių baigties iki šiol logiškai negalėčiau paaiškinti, – mūsų antrasis pralaimėjimas turkams. O tai, kas vyksta dabar, – užkulisių politika. Jos aš neišmanau, todėl stengiuosi nesivelti. Mano darbas – žaisti krepšinį.

– Ko labiausiai pasigedai Japonijoje?

– Mamos ruošto maisto.