Kaip sakė – taip padarė. Socdemai nediplomatiškai, bet labai atvirai buvo įspėję: su darbiečiais jie dedasi tam, kad neutralizuotų populistų įtaką.
Socialliberalai, rinkimuose piliečių įvertinti keturiskart prasčiau nei darbiečiai, ir tie pasiskelbė kartu su socialdemokratais būsiantys valdžios ašimi. Ir neutralizavo, ir net sugebėjo ištraukti iš Seimo ir Vyriausybės kitą pretendentą būti tąja ašimi. Turbūt nedaug kas abejoja, kad čia didžiausi – socdemų nuopelnai. Opozicija pabuvo pasiuntinukais, o garsųjį lemiamą A.Mizgario manuskriptą parūpino socdemas Gediminas Paviržis. Ar jis kam panašus į žmogų, verčiantį didžiausios parlamentinės partijos ir koalicijos brolių lyderį be savojo vado palaiminimo?
Tad nėra čia ko darbiečiams vadinti sąmokslu ir išdavyste tai, kas viešai buvo pažadėta padaryti. Privatizuoti agurkų sostinę, pažadu padaryti „kniaziais” žaibišku greičiu suburti pusketuriolikos tūkstančių narių partiją, galų gale užburti rinkėjus, kad šie balsuotų už partiją, iš kurios viso labo tepažįsta Viktorą didįjį ir gal dar buvo girdėję apie Viktorą mažąjį, lengviau, nei varžytis su patyrusiais politikais. Pačių darbiečių absurdiška iniciatyva suformuota susitrejinusi komisija sutrypė jų vedlį. Apgailėtinai atrodo Darbo partijos frakcijos seniūnė Loreta Graužinienė, per visą politinį sezoną taip ir nesugebėjusi suvokti, kad politikas neturi sėdėti valdžios kėdėje tol, kol jo nepasodina į kur kas kietesnę.
Darbiečių simbolis Viktoras Uspaskichas liko ir be Seimo nario mandato, ir be ministro portfelio. Visuomenės apklausų reitinguose krito ir mesijas, ir jo autorinė partija. Valio: politiniame gyvenime – lūžis, visuomenėje – praregėjimas.
Tik kas toliau? Darbiečiai įsižeidę, gąsdina svarstysią, ar jie liks su jais išdavusiais koalicijos partneriais. Socdemai užsimena, kad kyla moralinė dilema, ar jie gali Politinėje taryboje prie vieno stalo svarstyti valstybės valdymo reikalus su ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, ir Seimo pripažintu nusidėjus asmeniu. Valdančiojoje koalicijoje – sutrikimas, nors politologai prognozuoja, kad bent jau iki savivaldybių rinkimų braškantis dabartinės koalicijos vežimas riedės toliau. Tik po darbiečių fiasko, nepaisant tebeturimos jų aritmetinės persvaros, svorio centras dar labiau persikels socdemų pusėn, kurių gali padaugėti ir iš darbiečių, nes keletas jų linkę pasiduoti socdemų viliotiniui. Koalicijos tvirtumas – ir opozicijos silpnume: šioji susiskaldžiusi ir dėl Artūro Zuoko prisidirbusi ne mažiau nei pozicija.
Galimas laikinas politinis štilis. Socdemai savojo jokių viešbučių plėtros skandalų nepaskandinamo ąžuolo paunksnėje toliau valdys. Soclibai toliau bus socdemų satelitais, o gal pagaliau de facto įteisins de jure ir įsilies į socdemus. Darbo partija, kaip ir socialliberalai ar liberaldemokratai, sumenks, vieni jos nariai papildys vadinamąsias sistemines partijas, kiti pasitrauks iš politinės veiklos. Kazimiros Prunskienės partija liks vienos „kniazinios” rėmėjų sambūriu. Konservatoriai dvinarėse svarstyklėse mėgausis opozicijos privilegija piktintis viskuo, ką daro valdantieji. Liberalcentristai sumenks dėl vidinio kanibalizmo.
O prieš naujus rinkimus užgims naujas mesijas?
Besikartojantis ciklas iliustruoja, kad partijos Lietuvoje, anot filosofo Vytauto Radžvilo, tėra savotiškos grupuotės, primenančios susisiekiančius indus: iš vienos į kitą be paliovos migruoja žmonės, kuriems terūpi patenkinti asmeninius interesus, o ne valstybės ir visuomenės. Ar tai, kad asmuo, inicijavęs referendumą praktiškai prieš partinę sistemą, jam žlugus, sugeba per keletą mėnesių suburti didžiausią partiją valstybėje, be kita ko, nerodo, kiek žmonių norėtų dalyvauti politinėje veikloje, bet neįsileidžiami į tradicines partijas?
Ar tai, kad rinkėjas vis „išsiduria”, patikėjęs gražbyliais, nepaaiškina, kad vadinamosios sisteminės partijos nemoka, o tiksliau net nebando kalbėtis su žmonėmis, o terpės ugdytis pilietinei visuomenei, pajėgiančiai apsisaugoti nuo tokių apsirikimų, vis dar nėra?
Tie, kurių rankose – politiniai svertai, arba nesugeba, arba nesuinteresuoti ieškoti išeičių iš tokio „stabilumo”. Ar, besidžiaugdami, kad vieną (eilinę?) klaidą pavyko kiek neutralizuoti, ir toliau liksime teisėsaugos „aptarnaujamų” politinių skandalų „demokratijos” valstybe?
Aušra Lėka