Kas pamena slogios praeities laikus, negali atsidžiaugti dabartine prekių gausa stambesnėse ir smulkesnėse prekyvietėse. Bet dauguma žmonių vis dažniau pastebi atsinaujinantį, iš sovietmečio santvarkos paveldėtą prekybininkų abejingumą pirkėjams.
Savaime suprantama, kad dalis profesionalių pardavėjų, protestuodama prieš sunkias darbo sąlygas ir panašų į išmaldą darbo užmokestį, išvyko į Vakarus, o naujoji pamaina dar neįgudo greitai ir gerai aptarnauti klientų. Bet didžiųjų prekybos centrų savininkai, neatsispirdami gobšumo aistroms, ir toliau toleruoja chaotiška tapusią prekybą tiek maisto, tiek buities prekėmis.
Pieno produktų klanai
Įplyšusius polietileninius pieno ir kefyro maišelius jau ne kartą teko paliesti parduotuvių vitrinose, pastebėti varvančius iš pirkėjų krepšių prekyviečių salėse, namų laiptinėse ir liftų kabinose, sutikti praeivius su pienu aptaškytais rūbais… Bet tokiais maišeliais ir toliau prekiaujama daugelyje prekybos centrų, nors pienininkai, manau, galėtų šiuos produktus fasuoti pakankamai tvirtesnėje taroje.
Pabandykite greitai surasti jums reikalingą maisto prekę viename ar kitame „markete”. Kol nesustabdysite pro šalį skuodžiančios prekybininkės ir nepasiklausite, veltui gaišite laiką. Informaciniai užrašai sudėlioti tokia tvarka, kad patys reikalingos prekės nerasite. Nebent atsiklaupsite ant kelių ir knaisiositės apatinėse lentynose, kuriose kažkodėl bus „paslėpti” patys būtiniausi buities reikmenys.
O jeigu atsistosite eilėje prie kasos, žvilgterkite į laikrodį. Pusvalandis tikrai pralėks. Arba iš penkių kasų, kaip tyčia, dirbs dvi, arba kasininkė ilgokai skaičiuos vieno pirkėjo prekes, kol savo nutrintuose užrašuose suras kokio nors pirkinio pavadinimą, kainą arba nudums į salę savo akimis į ją dirstelti. Kas kaltas, kad kompiuterio atmintyje nėra vienos ar kitos prekės kodo, gali atsakyti tik patys prekybininkai. Ar dėl nerangumo, ar paprasčiausio abejingumo?
Viename kasos čekyje radau du įrašus „pomidorai”, tik svoriai ir kainos buvo skirtingos. Namuose žvilgterėjau į savo krepšį ir dar kartą įsitikinau, kad parsinešiau, kaip ir buvau sumanęs, agurkų ir pomidorų, sudėtų į atskirus maišelius. Pasirodo, šioje krautuvėje vienodai apibūdinamos skirtingų pavadinimų ir spalvų daržovės. O kitoje prekyvietėje negalėjau atsistebėti, kad vienas „Mynthon” čiulpinukų pakelis iš trijų dauginamas. Jau nekalbant apie kasose sveriamas prekes – nespėji mirktelti akimis, kai jų svoris ir kaina atsiduria kasos aparate. Kokiais prietaisais namuose uogas ar vaisius besvertum, vis vien pristigs kelių dešimčių gramų. Aišku, tai smulkmenos. Bet per darbo dieną, tarkime, šešiose kasose, pro kurias praeina tūkstančiai žmonių, susidaro apvali sumelė…
Jau nieko nebestebina įvairiausios pasipelnymo arba apsivalymo nuo pasenusių prekių akcijos, prekybos firmų kreditavimas tariamų nuolaidų pirkėjams kortelėmis ir t.t. Bet keisčiausia, kai susiduri su sveiku protu nesuvokiamais dalykais. Viename stambiame universalios prekybos centre išvydau tinkamas vyriškas kelnes be nurodytos kainos. Pakalbinta prekiautoja paaiškino, kad ją žino tik kasininkės. „Nusineškite kelnes su kitomis prekėmis prie kasos, pardavėja „įves” jų kodą į kompiuterį ir pasakys kainą. Jeigu nepirksite, šią pinigų sumą ji minusuos. O kelnes parnešite atgal į salę”. „Su nupirktomis maisto prekėmis reikės grįžti atgal?” – pasiteiravau. „O kaip jūs manote?!”
Kas buvo, tas pražuvo
Netoli geležinkelio tilto Liepų gatvėje pirkau dešimt naujų lankstų baldų durelėms. Vienas iš jų buvo įpakuotas panašios, bet ne tokios pat konstrukcijos. Smulkmena? Taip. Bet kiek ilgai teko kamuotis, kol suvokiau, kodėl nepavyksta dešimtojo skydo pritvirtinti. Teko važiuoti į prekyvietę ir prašyti, kad pakeistų. Vieno lanksto kaina – tik vienas litas, o kelionė autobusu nuo namų iki šios parduotuvės su persėdimu į kitą transporto priemonę – keturi litai. Plius dvi valandos prarasto laiko.
Laisvalaikiu meistraujant ne kartą teko nusipirkti į vieną maišelį sudėtų (sumaišytų) skirtingo skersmens medsraigčių, vinių, poveržlių, skirtingos tekstūros medžio drožlių plokščių apvadų, nes anksčiau pirktųjų jau niekur nebuvo. O kai prireikė keisti vieną iš penkių pirktų, su defektu pagamintą durų rankenėlę, po savaitės taip pat tokios išvaizdos niekur neberadau.
Susidarė toks įspūdis, kad šiuolaikiniams prekybininkams nesvarbus prekyvietės įvaizdis, nes niekas jo nebrangina, o pirkėjų poreikiai – nereikšmingi dalykai. Jei prireikė atsarginės dalies, toje prekyvietėje, kurioje pirkai naują buitinį prietaisą, – nė su žiburiu nerasi. Pavaikščiojęs po kitas krautuves, prisiminiau atvejį, kai prieš keletą metų vienas pažįstamas kretingiškis iš Suomijos parvežė savo tėvui staliui lauktuvių – prieškario metais Švedijoje pirkto medžio obliaus autentišką rėžtuvą. „Kaip džiaugėsi mano tėtė!”- pasakojo jis. O pas mus pamėginkite be vargo rasti šiukšlių surinkimo maišelį prieš dešimt metų pagamintam vokiškam dulkių siurbliui. Prajuokinsite prekeivius. Jūs nerasite naujo antgalio net barzdos skutimo mašinėlei su garsios Vakarų firmos prekiniu ženklu, gero galąstuvo peiliams, daugybės kitų smulkmenų, kurių prireikia buityje. Todėl neretai kyla elementarus klausimas – ar nori dabartiniai prekybininkai, kad po penkerių, dešimties metų pas juos sugrįžtų pirkėjai, ar gyvena tik šia diena. O gal kas nors iš jų kada nors nuspręs įkurti miestiečių labai laukiamą parduotuvę, tarkime, „Tūkstantis smulkmenų”, kuriai pavydėtų visi konkurentai.
Dabar prekybos centruose iš tiesų nestinga modernių prekių. Bet jos visos labai panašios. Tradicinių dydžių rūbai ir avalynė, stinga susistemintos informacijos, kurioje miesto parduotuvėje, sakykime, šiandien galima rasti vienokių arba kitokių reikalingų daiktų. Trūksta nebrangaus specializuoto leidinėlio, kuriame būtų surašyti visų prekyviečių adresai, darbo laikas, prekių asortimentas, nes abonentų knygose dažniausiai skelbiami tik telefonų numeriai.