Į Lietuvos dailės muziejų neretai kreipiasi užsienyje dirbantys mūsų šalies diplomatai, norintys ambasadoms ar atstovybėms paskolinti meno kūrinių. Kol kas atsiliepta į visus prašymus.
Sakoma, kad kiekviena valstybė svetimoje žemėje turi mažą savo šalies lopinėlį, esantį po atstovybės ar ambasados pastatu ir šalia jo. Ten plevėsuoja valstybės vėliava, galima išgirsti savą kalbą, sulaukti pagalbos ištikus bėdai. Nepriklausoma Lietuva daugelyje pasaulio valstybių atkūrė arba naujai įsteigė savo ambasadas, išugdė būrį profesionalių diplomatų ir jiems padedančių dirbti specialistų. Patirtis didėjo, valstybės tarptautiniai ryšiai plėtėsi. Tada natūraliai parūpo, kad mūsų ambasados nebūtų vien kabinetų ar susitikimų salių visuma, kad jos estetiškai atrodytų, dvelktų Lietuvos dvasia, atspindėtų šalies charakteringumą. O tai visada išryškina kuriamas menas. Jis reprezentuoja kultūros lygį, paveldą ir tai, kuo galime praturtinti kitas kultūras.
Kaip keliauja parodos
Muziejininkas, meno istorikas Skaistis Mikulionis, Lietuvos dailės muziejuje dirbantis nuo 1980-ųjų, teigia, jog muziejaus sudaromos dailės kolekcijos, didesnės ar mažos, į mūsų valstybės atstovybes užsienyje siunčiamos jų pačių prašymu. Jei diplomatas neabejingas dailei, rūpinasi ambasados interjero meniškumu, jis prašo muziejaus paskolinti meno kūrinių. To niekada nebuvo atsisakyta. Tad lietuvių dailės parodos jau buvo eksponuotos arba tebėra rodomos Lietuvos ambasadose ar specialiose misijose Rygoje, Kaliningrade, Vienoje, Varšuvoje, Kopenhagoje, Briuselyje.
Išvežti Lietuvos dailės muziejaus fonduose saugomus kūrinius sudėtinga, nes reikia pasirūpinti įvairiais dokumentais, leidimais, draudimu ir kita. Jei rengiamos didelės dailės parodos užsienyje, susitarus su jų muziejais ar kitomis institucijomis, tai daroma tiek mūsų iniciatyva ir diplomatų pagalba, tiek remiantis tų šalių idėjomis. Tačiau tada, kai reikia papuošti pačias Lietuvos ambasadas, tenka stropiai apgalvoti, kas jose gali tikti, kiek yra sienų ploto, koks patalpos dydis, apšvietimas, nes vietos didelėms teminėms ekspozicijoms ten stinga. Mikulionio nuomone, geriausia tokiu atveju eksponuoti tapybą. Taikomajai dailei reikėtų stendų, kitos įrangos, grafika galbūt nukentėtų netinkamai apšviesta. Mūsų meistrų tapybos drobės visada sulaukia ambasadų lankytojų, į priėmimus atvykstančių garbių svečių ir kitų valstybių diplomatų susidomėjimo. Lietuvos dailės muziejus taip pat yra paskolinęs kūrinių 29 institucijoms šalyje.
Kurių dailininkų vardai jau skambėjo
Kai planuojama rengti tokią parodą, visada mąstoma, kas gali labiau tikti ne tik tam tikrai aplinkai, bet ir tai šaliai. Pavyzdžiui, atrenkant dailės rinkinį ekspozicijai Danijoje, nepamiršta, jog ten gyveno ir dirbo tapytojo Augustino Savicko tėvas – diplomatas ir rašytojas. Tad sūnaus tapyba, juolab puiki, Danijoje buvo gražiai įvertinta. Ten eksponuoti ir Antano Gudaičio, Jono Švažo paveikslai. Algimanto Kezio fotografijos puikiai tiko Lietuvos konsulate Kaliningrade. Į Latviją ketinama vežti Mstislavo Dobužinskio darbų parodą. Kartais sudaromas įvairių dailininkų kūrybos rinkinys.
Muziejaus direktorius Romualdas Budrys energingai ėmėsi puošti Lietuvos atstovybės prie Europos Sąjungos Briuselyje interjerą. Ten muziejus deponavo puikių tekstilės kūrinių ir tapybos rinkinį. Žadama jį keisti ir papildyti. Meno kūriniais papuoštas ir eurokomisarės Dalios Grybauskaitės biuras Briuselyje.
Mikulionis sako, kad mūsų ambasados jaunos ir nedidelės, ne tokios kaip didžiųjų valstybių, kurių pastatai – šimtmetį tie patys, vertingi architektūros požiūriu. Jų specialiai kurtas interjeras tikrai nestokoja meno. Kai kurių valstybių diplomatai patys žvalgosi miestų, kuriuose dirba, antikvariatuose ir, radę vertingų savo ar kitų šalių darbų, pataria užsienio reikalų ministerijoms nupirkti ir kaupti tokių kūrinių fondą. Mikulionis apgailestauja, kad per mažai rūpinamasi Lietuvos kultūros ryšiais su Peterburgu, kuris yra tarsi Rusijos kultūros sostinė. Šis miestas turi daug inteligentijos ir senas meno tradicijas. Ten rodyti mūsų dailę būtų gražu ir vertinga.