Net ir Šiaurės kraštų faunai Lietuvos zoologijos sode netenka kentėti nuo vasaros karščių
Laukinių gyvūnų buveinėje Kaune ir karščiausią dieną yra besimėgaujančių kaitria saule dykumų, savanų ar džiunglių faunos atstovų. Šiaurės gyvūnai nuo kaitros slapstosi medžių pavėsyje arba vėsiuose voljeruose – į saulėtas vietas jų neišvilioja net draudžiami mėtyti jiems skanėstai.
Beždžionės mėgaujasi kaitra
„Mama, kodėl šita didelė beždžionė pyksta?” – klausė mažasis Zoologijos sodo lankytojas, pirštu rodydamas į beždžionę, vejančią nuo savęs beždžioniuką. „Todėl, kad ir tau nepatiktų, jei kas nors tave vis tąsytų už ausies”, – aiškino sūneliui tėtis, stovėdamas prie žaliųjų ir karčiuotųjų pavianų voljerų. Jame mažieji beždžioniukai dūko saulėtoje savo buveinės pusėje, mėgindami į savo žaidimus įtraukti saulėje besikaitinančius ir Zoologijos sodo lankytojus atidžiai stebinčius savo tėvus.
Net ir per pačią vidudienio kaitrą markatos, pavianai, kapucinai, marmozetės, kitos beždžionės priiminėjo „saulės vonias”, susirasdamos tam tikslui tinkančias saulės apšviestas voljerų vietas. Gimusios Europos zoologijos soduose ir pripratusios prie vėsesnio klimato, beždžionės vis vien mėgavosi vasaros karščiais, kurie buvo įprasti jų protėviams.
Priešingai nei beždžionės, raudonieji vilkai, laisvėje taip pat įpratę prie karščių, mėgavosi Zoologijos sodo ąžuolų paūksme – saldžiai snaudė, nekreipdami dėmesio į drąsią varną, atskridusią pasisotinti jų pietų likučiais.
Liūtai miega saulėje
Gausi kupranugarių šeimyna pietavo pavėsyje, nekreipdama jokio dėmesio į juos stebinčius Zoologijos sodo lankytojus. Anot šios laukinių gyvūnų buveinės vyresniojo zoologo Jono Šimkaus, kupranugariai gan dažnai per kaitrą slepiasi ir vidiniuose voljeruose, kur jie mėgaujasi vėsa. Kadangi šis, kaip ir visi Zoologijos sodo voljerai, įrengtas tarp galingų ąžuolų, tai gyvūnai visuomet čia gali susirasti pavėsį.
Liūtas Simba gulėjo pačioje saulės atokaitoje ir tik išgirdęs gerai jam pažįstamą Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėjos Virginijos Mikutavičienės balsą, pakirdo iš pokaičio miego. „Liūtė Molė su savo mažaisiais dienos viduryje eina pasnausti į vidinius voljerus. Tokia ramybė labai patinka Simbai, kuris pavargsta nuo įkyrių mažylių ir kartais net labai įtūžta, kai liūtukai pradeda kandžioti jo kulnus ar uodegą”, – pasakojo V.Mikutavičienė.
Žirafos ieško pavėsio
Įpratę ir laisvėje prie kaitros prerijų šuniukai šmirinėjo savo voljere, o du, kaip tikri sargybiniai, nuo didelio akmens stebėjo aplinką. Mat taip pat jie elgiasi ir laisvėje – kai vieni užsiima savo reikalais, kiti nuo aukštumėlės dairosi priešų ir garsu, panašiu į šuns lojimą, praneša giminaičiams apie artėjantį pavojų.
Ypač patenkinti kaitra alpakai – gražuolių lamų artimi giminaičiai. Jie gulėjo pačių išsiraustose smulkaus žvyro lomelėse, retsykiais energingai vartydamiesi nuo šono ant šono. Tropikų Afrikos gyventojas – nykštukinis begemotas tūnojo savo baseine po vandeniu. Mat jis didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, tik naktimis išlipdamas į krantą užkandžiauti. Toks įprotis jį saugo ir nuo pavojingo jam odos perdžiūvimo.
Abi žirafos – dar nedidelis ir dvejų metų neturintis Gudrutis bei aukštaūgis, gerokai vyresnis naujakurys Saliutas per pačią kaitrą slepiasi vidiniuose voljeruose. Gal todėl, kad abudu yra gimę Europoje ir dar nepatyrė didelės kaitros, kuria pasižymėjo prabėgusi liepa. Abi žirafos, nors gyvena skirtinguose voljeruose, po pietų laižė viena kitai kaklus, iškišusios grakščias galvas virš voljerų pertvaros. Paskui abi lepinosi desertu – skabė klevų lapus nuo šakų, kurias šie gražuoliai gyvūnai pasikelia į savo galvų aukštį.
Šiauriniai elniai maudomi
Poliarinė lapė, snieginis leopardas per patį karštį ramiai miegojo pavėsingose savo voljerų vietose. „Mūsų šiauriniai elniai yra gimę čia, todėl jie įpratę prie Lietuvos klimato kaprizų. Be to, per pačius karščius mes juos maudome po dirbtiniu lietumi, priliejame vandens į vidinius voljerus, palepiname liaunomis klevų šakelėmis”, – sakė Kanopinių žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė.
Labiausiai dėl buvusių karščių, atrodo, turėjo kentėti baltoji meška Kasparas, prieš 8 metus atvežta iš Talino zoologijos sodo, tačiau įspūdis liko kitas. Žinoma, Kasparas vengė rodytis saulėtoje savo voljero pusėje, tačiau mielai gulėjo išsitiesęs visu ūgiu pavėsyje. Beje, jo voljeras, statytas dar tarpukario laikotarpiu, yra labai vėsus, storasienis, o štai vanduo Kasparo baseine greit įšyla ir tampa nešvarus.
Jį užteršia ne tik nuo aplinkui augančių medžių krintantys sudžiūvę lapai, šakelės, bet ir plaukiojantys ištižę batonų gabalai, saldainių popieriukai ir kitų draudžiamų „vaišių” likučiai. „Kas antrą dieną tenka keisti vandenį baseine. Ši procedūra atima daug laiko. Kai Sodo lankytojai mato apytuštį baseiną, labai pyksta, nes nežino, kad tuo metu iš jo išleidžiamas vanduo”, – aiškino V.Mikutavičienė, kuri įsitikinusi, kad šią kaitrią vasarą ūksmingame Lietuvos zoologijos sode jo gyventojams ne per karšta.