Laikas mūsų Žemėj bėga pašėlusiai greitai. Tam laiko sūkury mes daug ką užmirštame. Užmiršta ir mus. Mūsų, mirtingųjų, nenubrėžusių ryškesnės linijos mūs bereikšmėj kasdienybėj, matyt, laukia vienodas likimas – būti užmaršties aukomis.
Praeis keliolika, keliasdešimt metų, tavo kaulai dūlės giliai po žeme, ir nei tavęs, nei tavo veido bruožų neprisimins šioj žemėj gyvenantieji. Na, nebent vienas kitas tarp gyvųjų likęs pažįstamas giminaitis.
O juk taip norisi būti reikšminga, garsia ir svarbia persona! Taip gerai būtų, jei tavo vardą minėtų ir po dešimties, ir po penkiasdešimties metų! Tačiau nieko nepadarysi. Ne visiems lemta būti istorijos išrinktaisiais…
Ir todėl šiek tiek ir pavydu, ir baugu, ir neramumo jausmas apima, kai pažvelgi į pomirtinius mirusiųjų „nuotykius”.
Štai dar kelios istorijos apie numirėlių keliones.
Svetimoje žemėje – 34 metus
Pirmasis Estijos prezidentas Konstantinas Petsas, Sovietų Sąjungai aneksavus Estiją, buvo ištremtas į Ufą, vėliau areštuotas ir iki pat mirties kalinamas kalėjimuose bei specialiose gydyklose. Jis mirė 1956 metų sausio 18 dieną Burašovo psichoneurologijos klinikoje, Tverės srityje, ir buvo palaidotas vietinėse kapinėse. Kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo pertvarka, Estija prisiminė savo pirmąjį prezidentą. Specialiai pasiųsta ekspedicija pradėjo Petso palaikų paieškas. Buvo atkasta 46 (!) bevardžiai kapai, kol galiausiai viename iš jų surasti prezidento palaikai. Ekspertizė patvirtino, kad ekspedicija nesuklydo.
1990 m. spalio 21-osios vidurdienį visoje Estijoje suskambo varpai. Respublikos sostinėje Taline stačiatikių Preobraženskio cerkvėje prasidėjo iškilmingos mišios. Paskui laidotuvių procesija pajudėjo link Kadriorgo rūmų, kuriuose buvo Respublikos aukščiausiosios tarybos prezidiumas. Čia įvyko iškilminga ceremonija. Prezidento palaikai palaidoti memorialinėse Metsakalmistų miško kapinėse. K. Petsas svetimoje žemėje išgulėjo 34 metus.
Šimtmečius trukusios kelionės
Napoleono palaikai iš Šv. Elenos salos į Paryžių sugrįžo 1840 metais, praėjus 19 metų po imperatoriaus mirties.
Rosinis, miręs 1868 metais, taip pat po 19 metų iš Paryžiaus Pero Lašezo kapinių buvo perlaidotas šalia Mikelandželo ir Galilėjaus.
Fiodoro Šaliapino palaikai iš Prancūzijos į Rusiją sugrįžo po pusės amžiaus.
Tačiau kartais tokios kelionės iš vienos vietos į kitą užtrunka šimtmečius.
Fridrichas II (Didysis), turėjęs Prūsijos karaliaus, Brandenburgo markgrafo, Pomeranijos ir Magdeburgo hercogo, Dinderio ir Halberštato kunigaikščio titulus, bet labiausiai žinomas ,,filosofo iš San Susi” vardu, savo testamente užrašė: ,,Aš gyvenu filosofo gyvenimą ir noriu, kad mane palaidotų kaip filosofą, be triukšmo, iškilmių ir ceremonijų.
Tegul mane nuveža, šviečiant žibintui, be jokios palydos į San Susi ir tyliai ten palaidoja terasos viršūnėje, dešinėje pusėje, rūsyje, kurį aš įsakiau įrengti”.
Tačiau mirusiojo valia nebuvo įvykdyta. Prūsijos karalius mirė nuo vandenligės 1786 metų rugpjūčio 17 dieną, 2 val. 20 min. savo lovoje, San Susi pilyje.
Atsisveikinimui mirusysis buvo paguldytas po baldakimu Potsdamo rūmų audiencijų kambaryje. Fridricho sūnėnas ir paveldėtojas Fridrichas Vilhelmas II įsakė jį palaidoti Potsdamo įgulos bažnyčioje.
Ten Fridricho II palaikai išgulėjo šalia savo tėvo, ,,kareivių karaliaus” Fridricho Vilchelmo I, palaikų iki 1943 metų.
Sąjungininkams sustiprinus Berlyno ir jo apylinkių bombardavimą, karališkosios Hohencolernų giminės palikuonys susirūpino kapavietės saugumu.
Iš pradžių abu karstai buvo perkelti į „liuftvafės” štabo bunkerį Potsdam Aiche. Artėjant Raudonajai Armijai, Hinderburgo ir jo žmonos palaikai sunkvežimiu buvo pervežti į Bernterodę (Tiuringijoje) ir ten paslėpti vienoje kalio druskų kasyklos šachtoje.
Tačiau sarkofagus rado ne rusai, o amerikiečiai. Pasitraukdami iš Tiuringijos į Vakarus, jie pasiėmė ir palaikus.
Įkurdinę karališkuosius karstus Marburgo Elžbietos bažnyčioje, amerikiečiai manė, kad surado jiems tinkamą vietą. Tačiau kaizerio Vilhelmo anūkas princas Lui Fernandas Prūsietis laikėsi kitos nuomonės.
1952 metų vieną naktį jis pavogė savo svainių palaikus ir parvežė juos į Hohencolernų pilies koplyčią netoli Hiokingemo.
Lui Fernandas nutarė išpildyti Fridricho Didžiojo paskutiniąją valią ir pagaliau palaidoti jo palaikus San Susi rūsyje, kuris nuo 1744 metų stovėjo tuščias.
Rūsys yra šalia tos vietos, kur buvo palaidoti mylimiausi karaliaus skalikai. Karališkosios giminės palikuonių interesams atstovaujantis advokatas Jobas Ferdinandas Štrausas pareiškė, kad sugrįžimas į Potsdamą nebus ,,tylus ir kuklus, juk Fridrichas Didysis – tai figūra, simbolizuojanti Vokietijos vienybę”.
1991 metų rugpjūčio 17-ąją, 205-ųjų savo mirties metinių dieną, ,,senasis Fricas” pagaliau atrado ramybę ten, kur ir norėjo.
Fridricho II kūno kelionių istoriją įspūdinga, bet numirėlių kelionių rekordininkas tikriausiai yra Meksikos užkariautojas konkistadoras Kortesas.
Prakeikimas išsipildė
Kortesas sunaikino nemažai actekų ir jų valdovą Knautemoką. Prieš mirtį Knautemokas pasakė Kortesui: ,,Dievas tave už tai nubaus!” Prakeikimas išsipildė po ispano mirties.
Kortesas mirė savo tėvynėje, Sevilijoje, 1547 m. ir buvo iškilmingai palaidotas šv. Izidoriaus vienuolyne, hercogo Medinos Sidenijos šeimyniniame rūsyje.
Tačiau po penkerių metų, vykdant Korteso valią, karstą su jo kūnu iškėlė ir perplukdė per vandenyną. Antros laidotuvės vyko Teskoko šv. Pranciškaus vienuolyne.
Praėjo dar 67 metai, ir 1629-ais konkistadoro palaikai buvo perlaidoti trečią kartą – Meksiko šv. Pranciškaus bažnyčioje. Bet tai dar ne viskas!
1794 metais Korteso kaulus vėl perlaidojo. Šįkart Jėzaus Nazariečio ligoninės teritorijoje. Ant antkapio buvo pastatytas skulptoriaus Manuelio Tolso bronzinis konkistadoro biustas. Ligoninės kieme Korteso kaulai išbuvo neilgai.
1823 metais, kai sukilusi Meksika tapo nepriklausoma nuo Ispanijos, vietiniai patriotai ketino įsilaužti į Korteso kapą, o jo palaikus sudeginti ir išbarstyti pavėjui. Tačiau paskutinę akimirką geležinė dėžė su kaulais buvo pavogta ir įmūryta į ligoninės sieną.
Bet ir čia jo palaikai negavo paskutinio poilsio vietos. 1946 m. juos rado mokslininkai ir ėmėsi tirti. Taigi Korteso palaikai keitė vietą net šešis kartus.
Korteso pavyzdys liudija, kad įžymūs žmonės po mirties keliauja ne tik iš kuklių laidojimo vietų į prabangias, – prestižinius panteonus ar memorialinius kapinynus, – bet pasitaiko ir atvirkščiai.
Persikraustymai ir susidorojimai
Du ryškūs pavyzdžiai istorijoje – tai žinomas Didžiosios prancūzų revoliucijos veikėjas Mirabo ir Stalinas.
Praėjus keletui metų po mirties, jiems teko persikelti į kuklesnes laidojimo vietas. Mirabo kūnas buvo išmestas iš įžymiųjų Prancūzijos žmonių panteono į nusikaltėlių kapines po to, kai paaiškėjo jo ryšiai su karaliumi.
1961 m. spalio 31-osios naktį Stalino mumija paslapčia buvo išnešta iš mauzoliejaus ir palaidota prie Kremliaus sienos (tai, žinoma, geriau nei nusikaltėlių kapinės, bet gali būti ir kitų nuomonių).
Tačiau ne perlaidojimai baisiausia. Nemažai yra fizinio susidorojimo su numirėliais atvejų.
IX a. pabaigoje Romos popiežiaus sostą užėmė vyskupas Formozos. Jam mirus, naujasis popiežius Steponas VI nusprendė savo pirmtaką … nuteisti.
Jau praėjus keliems mėnesiams po pastarojo mirties, Formozo kūnas buvo iškastas, aprengtas popiežiaus drabužiais, pasodintas į sostą ir teisiamas.
Teisminio proceso metu buvo įrodytos Formozos nuodėmės, už kurias jis buvo nuverstas nuo sosto. Po to buvo vykdoma bausmė: iš pradžių nukirsti trys pirštai, kuriais jis laimino žmones, paskui lavonas už kojų buvo velkamas per visą Romą ir įmestas į Tibrą.
O štai Džonas Viklifas, anglų reformacijos pradininkas, mirtimi buvo nubaustas praėjus net 40 metų po jo tikrosios mirties.
1384 m. Viklifo palaikai buvo iškasti ir sudeginti. Po trijų šimtų metų panašiai anglai pasielgė ir su Oliveriu Kromveliu. Jo kūną, palaidotą Vestminterio abatijos Henriko VII koplyčioje, iškėlė iš kapo ir … pakorė. Po kurio laiko jo galvą pamovė ant Vestminsterio rūmų stogo.
XVII a. pradžioje Rusijoje, nuvertus carą Lžedimitrijų I (Grigorijų Otrepjevą), jo kūnas buvo paliktas Raudonojoje aikštėje visuomenės apžiūrai.
Tačiau žmonės gailėjo nužudytojo, todėl iš prekyvietės buvo atneštas prekystalis ir ant jo paguldytas Lžedimitrijaus kūnas.
Iš Kremliaus išjoję bajorai jį plakė rimbais. Paskui ant perskrosto pilvo buvo uždėta karnavalinė kaukė ir į burną įkišta švilpynė. Tačiau ir to buvo maža.
Lžedimitrijaus kūnas, palaidotas pakelės duobėje, netrukus buvo iškastas, sudegintas, jo pelenais užtaisyta patranka ir iššauta.
Paskutiniojo caro paslaptis
Rusų caro Nikolajaus II favorito Rasputino kūnas buvo iškastas ir sudegintas garo katilo kūrykloje praėjus keliems mėnesiams po jo mirties.
Nužudytojo Nikolajaus II ir jo šeimos kūnai buvo apipilti rūgštimi ir užkasti nežinomoje vietoje. Žinios apie tolimesnį karališkos šeimos palaikų likimą buvo prieštaringos.
Paryžiuje gyvenanti rašytoja Zinaida Šachovskaja viename interviu sakė: ,,Aš žinau, kur buvo išvežti caro šeimos palaikai, bet nežinau, kur jie dabar…
Sokolovas, sukrovęs tuos palaikus į kelias dėžes, perdavė jas generolui Žanenui, kuris tuo metu vadovavo sąjungininkų daliniams Sibire.
Žanenas vežėsi tas dėžes į Kiniją, į Prancūziją ir nežinojo, kaip jų atsikratyti.
Paryžiuje jis perdavė dėžes emigracijoje sukurtai rusų pasiuntinių tarnybai.
Jos sudėtyje buvo ir caro, ir Laikinosios vyriausybės paskirti pasiuntiniai – M. Girsas (Italija), E.Sabinas (Anglija), V. Maklakovas (Prancūzija)…
Iš pradžių palaikai buvo saugomi Girso dvare. Kai Girsas buvo priverstas parduoti dvarą, palaikai buvo perduoti Maklakovui, o šis juos laikė viename Prancūzijos banke.
Vokiečiams užėmus Pa-ryžių, iš Maklakovo buvo pareikalauta palaikus perduoti jiems, mat carienė Aleksandra buvo vokiečių princesė.
Šis priešinosi, bet buvo senas ir silpnas, todėl relikvijas atidavė, ir jos, matyt, buvo išvežtos į Vokietiją. Galbūt jos atiteko Aleksandros ainiams, kurie kažkur juos palaidojo…”
O štai rašytojas Gelijus Riabovas tvirtina, kad caro ir jo šeimos palaikai į užsienį nepateko. Riabovas teigia, kad jam pavyko nustatyti tikslią Nikolajaus II kapavietę netoli Jekaterinburgo.
1979 m. birželio 1-ąją jis su padėjėjais nelegaliai iškasė caro šeimos palaikus. Dvi kaukoles Riabovas išsivežė į Maskvą (tuo metu rašytojas turėjo ryšių su Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerija).
Tačiau neatsirado eksperto, kuris būtų išdrįsęs tirti Romanovų palaikus, ir rašytojui teko tais pačiais metais grąžinti neatpažintas kaukoles į kapavietę.
1989 m. Rusijos Federacijos teisminės medicinos biuro specialistas Sergejus Abramovas pasisiūlė Riabovui į pagalbą. Iš nuotraukų ir kaukolių liejinių padarė prielaidą, kad visi palaidotieji toje kapavietėje yra vienos šeimos nariai.
Dvi kaukolės buvo 14-16 metų paauglių (caro vaikų Aleksejaus ir Anastasijos), viena su smūgio aštriu daiktu žyme 40-60 metų žmogaus (Nikolajų II vizito Japonijoje metu kardu į galvą sužeidė kažkoks fanatikas policininkas).
1991 m. Jekaterinburgo vietos valdžia savo iniciatyva atkasė hipotetinį imperatoriškosios šeimos kapą. Po metų ekspertai patvirtino, kad atrastieji palaikai yra Romanovų.
Šiuo metu caro šeimos palaikai yra palaidoti Sankt Peterburgo Petropavlovsko tvirtovėje.
2000 m. rugpjūtį Stačiatikių bažnyčios arkivyskupų sinodas paskelbė paskutinį Rusijos carą Nikolajų II ir jo šeimos narius šventaisiais.
Nepagarbus elgesys tęsiasi
Nepasisekė ir daugeliui kitų Romanovų dinastijos narių. 1929 m., prieš sprogdinant Voznesensko vienuolyną, bolševikai atkasė ir apiplėšė imperatorių sarkofagus.
Nuplėšė net drobules, į kurias buvo suvynioti didžiųjų kunigaikštienių ir carienių palaikai. Kaulai ilgiems dešimtmečiams buvo sumesti į Archangelsko soboro rūsį lyg nereikalingas šlamštas.
Būkim teisingi: tokių barbariškų akcijų yra buvę ne tik Rusijos istorijoje. Didžiosios prancūzų revoliucijos metu taip pat nebuvo pagailėta monarchų palaikų.
Revoliucionieriai su įniršiu ir entuziazmu atkasinėjo ir plėšė karališkuosius Sen Deni bazilikos kapus. Atsirado tokių karštakošių, kurie nepasigailėjo net šventosios Ženevjevos relikvijų. Ji buvo sudeginta Grėvos aikštėje.
Nepagarbaus, o kartais ir šventvagiško elgesio su numirėlių palaikais tradicija tęsiasi ir šiandien.
Vienas pavyzdys. Sevastopolyje, Vladimiro soboro kriptoje, buvo palaidoti keturi įžymūs XIX a. rusų jūrininkai.
1931 m. soboras buvo atiduotas „Osoaviachim” aviacinių variklių dirbtuvėms. Stropūs ,,senojo režimo stabų” griovėjai išlaužė karstus ir sunaikino didžiąją dalį admirolų palaikų. Paskui rūsį užbėrė žemėmis ir užmūrijo.
1974 m., kai sobore buvo įkurtas herojiškas Sevastopolio gynybos ir išlaisvinimo muziejus, išvalyto rūsio dugne buvo rasta daug admirolų palaikų. Juos surinko ir išvežė į Leningradą. O Leningrade… jie pasimetė.
Šią problemą tyręs žurnalistas rašė: ,,Didžių tėvynės sūnų palaikai paprasčiausiai kažkur išnyko, ir štai jau kuris laikas niekas negali išsiaiškinti, kur jie.
Pasakojama, kad studentas archeologas atvežė palaikus, paslėpė juos kamarėlėje, vienoje iš vietinių ,,komunalkų”, o pats išvažiavo į eilinę ekspediciją.
Ir dulka kažkur tarp surūdijusių rėčkų ir senų veltinių dar senesni ir, atrodo, niekam nereikalingi kaulai šių žmonių: Antarktidos atradėjo, ilgamečio Juodosios jūros laivyno komandoro Michailo Lazarevo, Nevarino ir Sinodo mūšių herojaus Pavelo Nachimovo, Sevastopolio gynybos vado Vladimiro Kornilovo, žuvusio mūšyje ant Malachovo kurgano, ir herojiško bendražygio Vladimiro Istomino, nukauto priešų sviediniu ten pat, prie Sevastopolio”.
Kol kas mes kalbėjome apie ,,besiilsinčius ramybėje” anais laikais.
Ramybę rasti – sunku
Bet ir mūsų dienomis didžiųjų žmonių palaikams nelengva amžiną ramybę rasti. Pavyzdžiui, dėl kino aktorės Gretos Garbo, mirusios 1990 m. balandžio 15 d., palaikų kilo ginčas ir urna su jos pelenais pateko ne į kapines, o į Niujorko laidotuvių biuro lentyną.
Gretos Garbo mergautinė pavardė buvo Gustavson. Ji kilusi iš Švedijos, bet didžiąją dalį gyvenimo praleido JAV. Štai ir kilo ginčas, kur ją laidoti.
Švedai norėtų, kad ji būtų palaidota Stokholmo kapinėse, o keli Amerikos miestai pasiūlė savo žemę. Galutinis sprendimas priklausė aktorės dukterėčiai ir paveldėtojai misis Reisfild.
Tokiame klaikių faktų apie įžymių žmonių palaikų sunaikinimą, begalinius vežiojimus ir pardavimus fone malonu prisiminti rūpestingą elgesį su Aleksandro Makedoniečio ir Horacijaus Nelsono kūnais.
Didžiojo senovės karvedžio, mirusio karštoje Babilonijos žemėje, kūną artimieji į tėvynę vežė medaus statinėje.
O žymųjį admirolą Nelsoną, žuvusį Trafalgaro mūšio metu, į Angliją atvežė konjako statinėje. Admirolas buvo palaidotas Vestminstrio abatijoje.