Taigi prancūzai pasakė „ne”. Tas „ne” yra ne tik Briuseliui, ne tik Paryžiui, bet ir Rytų Europai, kuri tikėjosi, jog „Jungtinėse Europos Valstijose” jos gyvenimas pagerės bemiegant. Pabudai rytą, išėjai į gatvę, o ten jau – vakarietiška gerovė.
Prancūzai nepanoro būti kaukučiai, kurie per naktį suneš rytiečiams turtus. Balsuodami „Ne Europos Konstitucijai”, jie balsavo prieš privilegijas konkurentui – Rytų Europos šalims. Jie balsavo prieš verslo emigracija iš Vakarų į Rytus, prieš agresyvių ir alkanų rytiečių antplūdį – prieš viską, kas įkūnyta Lisabonos strategijoje. Tos strategijos autoriai troško stebuklo – paversti aptingusią, biurokratišką ir socialdemokratinę Europą Amerikos konkurente, t.y. agresyvia ir liberalia kapitaliste.
Gerais norai kelias į pragarą grįstas! Prancūzai pirmieji pasakė, kad dalybos ir jungimasis įmanomas tik tuomet, kai dalijasi ir jungiasi lygūs.
Tačiau įtikima, kad buvo ne tik materialaus išskaičiavimo. Vakariečiai nepasitiki Rytais dar ir dėl to, kad pastarieji visuomet pabrėždavo šiek tiek kitokį savo identitetą. Rusijos alsavimas mūsų kraštuose visuomet buvo aktualesnis ir labiau suvokiamas dalykas nei Vakarų europiečių kovos Briuselyje dėl muitų bananams ar draudimo importuoti genetiškai modifikuotą maistą iš JAV.
Rytuose nuo 1945-ųjų aktualesnis yra saugumas ir čia didesnį entuziazmą kelia Jungtinių Amerikos Valstijų dar šaltojo karo pabaigoje suformuluota idėja apjuosti Rusiją sanitariniu kordonu iš naujųjų demokratijų. Amerika mums ne konkurentas, o sąjungininkas, ir mes to niekada neslėpėme. Vytautas Landsbergis, gavęs europarlamento mandatą, iškart pasakė, jog Briuselyje atstovaus Amerikos interesams. Ir ta jo kalba – ne apie muitus bananams, bet apie išgyvenimą.
Briuselis, senoji Europa mūsų, Rytų Europos, politikams visuomet kalbėjo daug mažiau suprantama kalba nei Vašingtonas. Briuselis yra taikaus snūdo buveinė. Vašingtonas – žvalus mušeika, kuris savo nevaldomu noru įgyvendinti demokratines revoliucijas visame pasaulyje rytiečiams yra gerai atpažįstamas, svarbus.
Tarp Rytų ir Vakarų Europos skirtumas yra toks pat, koks jis yra tarp karo ir taikos. Senoji Europa nelaiko savo prioritetu Rytų Europos saugumo dalykų. Briuselio aktualijų sąraše nėra mūsų baimės dėl Kremliaus nacionalinių interesų, kuriuos deklaruojant niekada nepamirštamas Petras Pirmasis ir jau pora sykių pasiteisinusi idėja iškirsti Rusijai langą į Europą per Baltijos šalis.
Prancūzai tiesiog netiki, kad rusai dar kartą gali ateiti iki Paryžiaus. O štai mes tikim, kai Vladimiro Putino karo ministras sako, jog visiškai nėra ko atsiprašinėti už tai, kad pasiimi tai, kas tau priklauso. Todėl šiandien mums daug svarbiau ne tai, kaip balsavo Prancūzija, bet tai, kaip balsuos JAV kongresas dėl rezoliucijos, kuria reikalaujama iš Maskvos visiems laikams atsisakyti teritorinių pretenzijų į Rytų Europą.
Kas dėl prancūzų, tai savaitgalį paskelbtas verdiktas jungtinei Europai nėra koks nors akibrokštas. Jis tiesiog rodo, kad Europos Rytai ir Vakarai vis dar kalba priešingomis kategorijomis. Vakarai – taikos. Rytai – karo.
Ir laikantis karo logikos tegalima pasakyti, kad štai prancūzai padarė tą patį, ką jie darė baigiantis II pasauliniams karui. Išdavė… Karo kategorijomis galvojančiam Rytų europiečiui tai yra tik dar vienas patvirtinimas, kad, jeigu rusai ateis iki Vilniaus ar Varšuvos, Paryžius padejuos, bet į karą neis.
O Paryžiuje – pavasaris. Paryžiuje – kitoks gyvenimas. Ten viešpatauja taikos rutina, kurios mūsų istorija neišmokė.
Rūta Grinevičiūtė