Ar lietuviai turi marinistinį meną, kas ir kodėl ieško įkvėpimo prie jūros Jūros šventės proga pasiteiravome skirtingų sričių menininkų bei menotyrininkų.
Kinematografininkas Algimantas Puipa
„Jūra pasauliniame kine yra šablonas. Visus prastus siužetus kinematografininkai važiuoja filmuoti prie jūros, ir šitaip išgelbėja savo filmus. Jūra suteikia atmosferą meilės istorijai, bet tai – blogas tonas. Buvau sugalvojęs „Raganų ir lietaus” epizodą filmuoti prie jūros. Kolegos sukritikavo: „Tai pats primityviausias būdas. Negi nebeturi fantazijos?”
Kūriau porą filmų, kurių nebūtų buvę be jūros – „Moteris ir keturi jos vyrai”, „Elzė iš Gilijos” ir net „Amžinoji šviesa”, kur man reikėjo tokių lygumų, keisto peizažo, sugriautų tvirtų pastatų.
Taip, jūra visada yra nesuvaldomos jėgos ženklas, bet lietuviai nėra jūrinės valstybės žmonės. Perverskit lietuvių literatūrą. Kokį galite įvardyti rašytoją, kurio kūrinio vyksmas rutuliojasi jūros fone, kaip, tarkime, norvegų? Manau, galima ir suabejoti, kad jūra ką nors reiškia mūsų tautai”.
Menotyrininkė Kristina Jokubavičienė
„Sovietmečiu buvo labai skatinama žvejo, jūrininko tematika ir nemažai dailininkų yra tapę jūrą, laivus bei jūrininkus, tačiau visuotinio marinistikos reiškinio, jūrinės valstybės suvokimo XX a. profesionalioje lietuvių dailėje nėra. Yra tik viena ryški asmenybė – klaipėdietis marinistas Eduardas Malinauskas, visą savo kūrybą pašventęs jūrinei tematikai.
Kodėl jūriniai motyvai tokie reti mūsų dailėje – atsakyti sunku. Galbūt todėl, kad profesionaliai tapyti jūrą – labai sudėtinga ir labai lengva nuslysti iki „pušelių lygio”. Kalbu apie tradicinę dailę, pataikaujančią vidutinio vartotojo skoniui, apie paveikslus, kuriais prekiaujama turguje.
Šiuolaikiniame lietuvių mene, naudojančiame netradicines raiškos formas, jūros tematika suvokiama perkeltine, plačiąja prasme, tačiau taip pat nedažna, nors labai perspektyvi. Tenka konstatuoti, kad mums visgi mielesnis žemyninis peizažas ir žemiškos problemos.”
Klaipėdos dramos teatro vadovas, aktorius Gediminas Pranckūnas
„Šiemet pagaliau galime pasidžiaugti, jog pastatėme spektaklį jūrine tematika. „Eglė žalčių karalienė” (rež. V.V. Landsbergis), skirta tos pačios legendos pastatymo mūsų teatre 60-mečiui, rudenį pradės naują Klaipėdos dramos teatro sezoną.
Be šio spektaklio, repertuare yra dar vienas spektaklis jūrine tematika vaikams apie bocmaną ir plėšikus. Žinoma, uostamiesčio teatrui – tai labai mažai. Su mielu noru pastatytume daugiau marinistinių spektaklių, tačiau trūksta pjesių šia tema. Klaipėdos dramos teatras puoselėja idėją paskelbti pjesių konkursą. Gali būti, kad jo tema taps būtent jūra.”
Lietuvos fotomeno sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, fotomenininkas Remigijus Treigys
Jūra Lietuvos fotografijoje – neišsenkanti tema. Vyresniosios kartos autoriai Straukas, Kalvelis poezijos ieškojo pajūrio kopose. Šią romantinės marinistikos temą dabar tęsia klaipėdiečiai fotomenininkai Kalvaitis, Šeštokas, Karaciejus.
Nutrūko gal tik viena marinistinės fotografijos grandis, siejusi jūrą su darbu. Tai žvejų, jūrininkų darbo fiksacija, kurią sovietmečiu puoselėjo fotomenininkai Golubevas, Straukas.
Labiau nuo pajūrio nutolę šių dienų fotomenininkai, pavyzdžiui, vilnietis Trimakas, jūrą suvokia konceptualiau. Kita vertus, jie labiau jūrą sudievina, nei klaipėdiečiai.
Jei reikėtų įvardinti fotografą marinistą – neabejodamas ištarčiau klaipėdiečio Algirdo Darongausko pavardę. Niekas kitas nėra tiek ir taip netikėtai išfotografavęs pajūrio peizažo, apčiupinėjęs kiekvieno Olandų kepurės akmenėlio ir braidęs po Baltiją visais metų laikais.”