Gianni Versace prisibijojo jaunesnės sesers plėšrumo, tačiau jos nuomonės paisė. Florencijos universitete filologiją studijavusi Donatella beveik visada buvo šalia Gianni. Dabar dizainerė – „Versace grupės” viceprezidentė ir meno vadovė. Duoti interviu jai – nelyginant ritualas.
– Ar kada nors buvote namų šeimininkė?
– Net nežinau, ką tai reiškia.
– Ir dukrai nepatartumėte ja būti?
– Dukrai visų pirma patariu dirbti ir būti nepriklausomai.
– Esate „mamiška” mama?
– Esu pietietiška mama. Aš kalabrietė, taigi labai ryški mama. Mano vaikams pareigos jausmas įkaltas į galvą.
– Vadinasi, nesate „mamiška” – tokia vaikams atleistų viską.
– Aš nieko jiems neatleidžiu. Mano motina nieko man neatleisdavo. Ir aš labai tai vertinu. Mano vaikai aprūpinti mano dėka. Jei atlieka savo pareigas, gaus ko prašo. Jei ne – nieko.
Atkaklioji gundytoja
– Kokia jūs kaip namų valdytoja?
– Man labai patinka būti namų valdytoja.
– Ką pirmiausia padarote atvykusi į vieną iš savo namų?
– Apeinu visus kambarius kaip katinas. Paskui išsidėlioju daikčiukus: kvapiąsias žvakes, savo mėgstamąją pagalvėlę.
– Keliaujate su pagalvėle?
– Taip, dedu ją ant krėslų, kur sėduosi. Ankstyvojo baroko stiliaus pagalvėlę man padovanojo Gianni.
– Išvardykite, kiek namų turite.
– Vienas Milane, vienas prie Komo ežero, vienas Niujorke, vienas Majamyje.
– Keturi. Ne tiek jau ir daug.
– Galėčiau ir daugiau, ar ne? Bet man užtenka. Valdyti namus – labai įpareigojanti veikla.
– Toliau nagrinėkime moteriai tenkančius vaidmenis. Meilužė.
– Man patinka flirtuoti, gundyti tiek vyrus, tiek moteris. Mėgstu pasitelkti moteriškąją savo esybės dalį. Ją turi ir vyrai, tik nemoka ja pasinaudoti.
– Varžosi.
– Protingi žmonės neturėtų gėdytis išreikšti moteriškąją savo pusę. Mano draugas Stingas – labai vyriškas, bet nebijo savo moteriškumo: švelnumo, jautrumo, jausmingumo, pažeidžiamumo.
– Kada jums prisireikia gundyti?
– To labai prisireikia vyriškame vadybos pasaulyje. O dar reikia sunkiai dirbti ir turėti geležinę valią. Pastarąją gavau su genais. Mes buvom vienodi, aš ir Gianni, abu labai stiprūs.
– Dažnai ginčydavotės?
– Kasdien.
– Pragariškas gyvenimas.
– Kasdien ir taikydavomės.
– Ar buvo atvejų, kad nesitaikėte?
– Taip. Sykį viskas užtruko mėnesį. Abu siaubingai kankinomės.
Priežastis – skirtingas požiūris į firmos ateitį. Jis norėjo palikti viską kaip yra. O man labiau prie širdies radikalūs pokyčiai.
– Kas buvo teisus?
– Tokiais atvejais nebūna vieno teisiojo.
– Tada kas laimėjo?
– Pritrūko laiko, kad paaiškėtų. Gianni mirė.
– Jūs būtumėte nusileidusi?
– Jis būtų susitaikęs su mano nuomone.
Avangardo gaudytoja
– Mada visada laikyta efemerišku, paviršutinišku reiškiniu.
– Tai verslas. Anapus jo slypi daugybė dalykų, neturinčių nieko bendra su drabužėliu, kurį regime ant podiumo. Mada – tai rinkodara, strategija. Viso to išmokau pastaraisiais metais. Anksčiau daugiau dėmesio skirdavau kūrybiškumui… Avangardo kinui, teatrui, muzikai – atrasdavau dalykus, kurių dauguma dar nežino, sugerdavau juos ir perkeldavau į drabužius.
– Jūs, dizaineriai, patys rengiatės visiškai skirtingai nuo to, ką siūlote kitiems.
– Pažvelkite į mane. Nejaugi manote, kad šito drabužio nebūtų galima rodyti per pristatymą?
– Turėjau omenyje Armani, kuris vaikšto su džinsais ir marškinėliais.
– Snobizmas. Nors minimalizmo laikais tai labai tiko.
– Anksčiau visi sakydavo: Armani, Versace, Ferre. Dabar: Prada ir Gucci.
– Prada ir Gucci iškilo labai ryškiai. Šaunuoliai. Suvokė, kad mada – tai verslas. Jų naujos kolekcijos – edge.
– Edge?
– Cutting edge, cool. Tai svarbiausi šiandienos mados žodžiai.
– Ką jie reiškia?
– „Teisingą” modernumą.
– Betgi mados pasaulį kolonizavo Italija. Kodėl mums nepavyko įpiršti italų kalbos?
– Anglai ir amerikiečiai apie madą išmano daugiau nei italai.
– Amerikiečiai rengiasi kaip driskiai!
– Masės. Bet labai savitą, rafinuotą, tikrai chic moterį rasi Amerikoje ir Anglijoje. Italijoje sutiksi buržua moterį.
Alergiška netikriems deimantams
– Kaip įvyko jūsų prasiveržimas iš po globėjiško brolio sparno?
– Mane jis pats ir paskatino. Patikėjo man „Versus”, drabužių liniją jaunimui. Gianni sakydavo, kad aš esu tie syvai, kurie teikia jam gyvybės, verčia žvelgti pirmyn, leidžia nesenti. Jis mane dėl to labai vertino, o kartais – nekentė.
– „Versus” – tai viena, o Versace mados namai – kas kita.
– Gianni žinojo, kad sugebėsiu žengti pirmyn viena. Todėl, kai jis sirgo…
– Sirgo?
– Niekas to nežinojo, bet jo ausyje įsitaisė piktybinis auglys. Brolis buvo įsitikinęs, kad mirs. Per dvejus metus viską perleido į mano rankas. Ir vis kartodavo: „Jei man kas nutiktų, atsimink, kad tu turi eiti pirmyn”. Vėliau paaiškėjo, kad jis visiškai pasveiko. O po šešių mėnesių buvo nužudytas.
– Kuris iš jūsų buvo labiau cutting edge?
– Aš. Taip sakydavo ir Gianni. Tarp mudviejų – ir amžiaus skirtumas. Gianni eidavo į operą, aš – į roko koncertus.
– Kuo skiriasi Gianni ir jūsų eskizai?
– Skiriasi, kaip juos piešia vyras, kaip – moteris. Vyrui moteris tėra linijos popieriuje, o aš pažįstu moters kūną. Gianni galvojo apie drabužį, o ne apie kojas, liemenį, trūkumus. Jis turėjo maniją – norą kurti drabužius visiems. Sakė: „Mano mada turi pasiekti visą pasaulį, man nereikia elito mados”. Gerai, sakiau aš, kokius audinius rinksimės? Kašmyrą. Kašmyrą – 150 tūkstančių lirų už metrą?! Argi tai drabužis visiems? Tada nusprendėme įsteigti atskirą, demokratišką liniją „Versus”.
– Ar turtai jūsų neslegia?
– Pažvelkite į šį žiedą. Jis nepakeliamas.
– Turbūt kainuoja milijardą. Nebijote, kad pavogs visą ranką?
– Nėmaž.
– Tada jis netikras.
– Aš alergiška netikriems deimantams! Neteisinga tvirtinti, kad nuobodu būti turtingam. Turtas – stebuklingas bilietas į laisvę. Tačiau yra ir kitas aspektas – pavydas. Žmonės tik ir laukia, kada paslysi.
Rizikos mėgėja
– „Aš vis dar myliu aukštuomenės gyvenimą”. Prisimenate savo žodžius?
– Turiu galvoje ne poniučių vakarienes, ne arbatėles. Paprastai susitinku su savo bičiuliais, su roko žvaigždėmis ir praleidžiu su jais visą naktį, iki paryčių. Man patinka alternatyvus gyvenimas, noriu viską išbandyti ir patirti, net jeigu tos patirtys rizikingos.
Kartais mane supa labai keisti tipai. Žmonės, kurie nebijo reikšti rizikingų idėjų. Man patinka rizikuoti, tai netgi pamokomos patirtys, tik žmonės į jas žiūri kaip į kontroversiją.
– Ar įžymūs dizaineriai bendrauja vieni su kitais?
– Anksčiau mados pasaulyje vyko varžybos, egzistavo frakcijos. Armani prieš Versace, Ferre prieš Biagiotti. Dabar nebe. Dabar vyksta nuolatinė idėjų apykaita. Aš kalbu telefonu su Tomu Fordu. Man malonu susitikti ponią Pradą. Man simpatiška Jil Sanders. Atostogauju Karibuose su Johnu Galliano.
– Ką jums reiškia drabužis?
– Tam tikrą jausmą, mintį, žinią, elgesį.
– Kaip prisimenate brolį?
– Jis buvo genijus. Pasikliaudavo nuojauta ir niekada neprašaudavo prošal.
– Jei nebūtų tapęs dizaineriu…
– …būtų išgarsėjęs kitaip. Gal teatre kaip režisierius, gal literatūroje.
– Kas labiau vadovauja Versace mados namams: Santo ar Donatella?
– Kiekvienas savaip. Aš žinau savo galimybių ribas finansų srityje. Santo suvokia savo kūrybinių galimybių ribas. Kai kada jis palaiko mane beprote, bet paskui apsvarsto šaltu protu ir sutinka.
– Kas būna, kai gatvėje sutinkate Versace drabužiais apsirengusį žmogų?
– Sustabdau jį ir pasakau: „Jums nuostabiai tinka”. Ir dar: „Čia aš padariau”.
Gianni Versace nei gėrė, nei kvaišinosi, o Donatella pabandė kokaino ir jai labai patiko. Iš pradžių šniaukė jį per vakarėlius Niujorke ir Los Andžele, kai broliai nematydavo. Paskui – viena, kad nematytų niekas. Kvaišalais ji malšino brolio netekties skausmą, nerimą dėl žlungančios santuokos, verslo sunkumų. Ne vienus metus ji tik apsimetinėjo laiminga – be narkotikų būtų skendusi depresijoje. Ji nekentė savęs ir vengė tikrų draugų, tokių kaip Eltonas Johnas. Tai jis kartu su buvusiu dizainerės vyru Paulu Becku surengė vakarėlį ir visą naktį įtikinėjo Donatellą susiimti. Rytą dizainerė sėdo į lėktuvą ir išskrido į kliniką Arizonoje (JAV). Vaduotis iš priklausomybės.