Dokumentų ir prisiminimų knyga apie kapitoną Joną Pleškį, metusį iššūkį sovietiniam režimui, jo laisvės paieškas ir amžinas klajones
Rytoj 15 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, o liepos 14 d. 18 val. „Baltų lankų” knygyne Klaipėdoje Marijona Venslauskaitė-Boyle pristatys savo knygą „Laisvės beieškant. Žmogus iš „Raudonojo spalio”. Tai pasakojimas apie sovietų karo jūrų kapitoną Joną Pleškį, 1961 metais karinę baržą nuplukdžiusį į Švediją; jo gyvenimą iki ir po pabėgimo. Unikalus leidinys, parašytas remiantis KGB archyvų ir karinio tribunolo dokumentais, žmonių prisiminimais ir asmenine autorės pažintimi su Pleškiu, atskleidžia sudėtingo likimo asmenybės gyvenimą. Apie 30 metų jis nė akimirkai nepamiršo jam skirtos mirties bausmės, slėpė tikrąją savo istoriją. Per knygos pristatymus bus rodomos ir Henriko Šablevičiaus 1998 metais sukurto filmo „Nuteistas myriop” ištraukos.
Anglų ir lietuvių kalbomis
Praėjusias metais Klaipėdos „Eglės” leidykla išleido Portlende (JAV) gyvenančios lietuvių kilmės amerikietės Marijonos Venslauskaitės-Boyle knygą apie sovietų karinio laivo kapitoną Joną Pleškį anglų kalba. Pasak autorės, leidinys sulaukė itin didelio lietuvių bendruomenės susidomėjimo, nes Pleškį, gyvenusį įvairiuose JAV miestuose, daugelis prisiminė ar net pažinojo. Tačiau niekas nė nenujautė tikrosios šio labai uždarai gyvenusio žmogaus gyvenimo istorijos. „Po susitikimų prie manęs dažnai prieidavo vyresnės kartos žmonės, kuriems lietuvių kalba išliko svarbiausia, ar neseniai į valstijas atvykę tautiečiai, dar gerai nepramokę angliškai, ir visi klausė, ar bus knygos „Laisvės beieškant. Žmogus iš „Raudonojo spalio” vertimas į lietuvių kalbą, – prisimena Venslauskaitė-Boyle. – Didelis susidomėjimas paskatino rengti knygos vertimą”.
Sužinojo po mirties
O kas pačią autorę įkvėpė imtis sunkaus, visą dešimtmetį trukusio darbo?
„Trejus paskutiniuosius Pleškio gyvenimo metus (1990-1993) mūsų šeima gyveno Kalifornijoje, mums teko nemažai bendrauti su Pleškiu ir jo seserimi – žinoma lietuvių aktore Eugenija Pleškyte, tuo metu jau apsistojusia Amerikoje, – kalba Venslauskaitė-Boyle. – Tačiau nė neįtariau, kad save jūrininku pensininku vadinantis Jonas yra tas pats dvidešimt šešerių metų sovietų laivyno kapitonas, kuris 1961 metų balandžio 6-ąją, užuot vykdęs įsakymą chemines atliekas išpilti neutraliuose Baltijos vandenyse, karinę baržą „Smolnis” nuplukdė į Švediją. Nieko nežinojau nei aš, nei kiti su Jonu bendravusieji, kol 1993-iųjų balandžio 27 dieną „San Francisco Examiner” ir „Oakland Tribune” laikraščiuose nepasirodė nekrologai”.
Knygoje publikuojamuose nekrologuose rašoma, kad Pleškys 1935 metais gimė valstiečių šeimoje, kad jam su seserimis ir broliais per sąmyšius pavyko išvengti tremties į Sibirą. Po tarnybos sovietų kariuomenėje Pleškiui pasiūlyta stoti į tuometinę Leningrado aukštąją karo jūrų akademiją. Ją baigęs kvalifikuotas karininkas tapo povandeninio laivo kapitonu, o 1961-aisiais nuplukdė laivą su įgula į Švediją ir taip pabėgo iš Sovietų Sąjungos. Vienas laikraštis dar informavo, kad remdamasis Pleškio pabėgimu rašytojas Tomas Clancy parašė romaną „Raudonojo Spalio medžioklė”, vėliau jis buvo ekranizuotas. Kitas leidinys pranešė, kad Pleškys gyveno įvairiuose JAV miestuose, užsirekomendavo kaip puikus kompiuterių programuotojas. 1990-aisiais gydytojai jam nustatė smegenų vėžį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Pleškys trumpai viešėjo gimtinėje. Abu laikraščiai nurodė, kad 58 metų Pleškys, matyt, mirė miegodamas, jo kūnas rastas beveik po dviejų savaičių.
Paieškų dešimtmetis
Venslauskaitė-Boyle prisimena, kaip ji, labai sukrėsta Pleškio likimo, apie jį pasakojo lietuvių bendruomenių susibūrimuose, parašė straipsnių į Amerikos lietuvių laikraščius, į žurnalą „Lithuanian heritage” („Lietuvių palikimas”). Tarsi nejučia įsitraukusi į medžiagos apie Pleškį paieškas, autorė knygai skyrė dešimt metų. Itin sunkus, kartais nenuspėjamas buvo darbas specialiuosiuose archyvuose. Netikėtų susitikimų dovanojo bendravimas su Pleškio giminėmis ir artimaisiais Lietuvoje, JAV, Latvijoje ir Gvatemaloje. Daug laiko bei energijos pareikalavo susirašinėjimai su Rusijos ir JAV slaptųjų žvalgybų atstovais.
Knygos autorė sako, kad per tuos metus teko surengti 30 interviu ir išstudijuoti 80O puslapių (beveik 10 kilogramų) KGB ypatingajame archyve saugomos Pleškio baudžiamosios bylos, kurią verčiant iš rusų kalbos talkino iš Lietuvos į JAV atvykusi Rūta Danienė, Jono bendramokslė Telšių gimnazijoje…
Knygoje spausdinamus dokumentus papildo Pleškio ir jo tėvų, seserų, brolio, bičiulių fotografijos, laiškai ir net Jono eilėraštis „Žeme gimtoji”, 1957-aisiais parašytas karinėje povandeninių laivų bazėje netoli Talino.
Faktai
Didžiulis Venslauskaitės-Boyle nuopelnas, kad ji, išstudijavusi daugybę dokumentų, patikslina kai kuriuos laisva interpretacija apaugusius faktus. Tarp jų – pabėgimo nakties aplinkybės ir tai, kad Pleškys pabėgo ne povandeniniu laivu, o karine barža. Tačiau knygos autorė apgailestauja, kad nors ir ilgai truko susirašinėjimas, jai nepavyko pamatyti slaptųjų CŽV protokolų, o Maskvos KGB (skirtingai nei Lietuvos archyvai) už Pleškio operatyvinės bylos peržiūrėjimą iš moters pareikalavo 4 tūkst. dolerių…
„Šis mano pasakojimas nepretenduoja į išsamią biografiją ar akademinį darbą, – sako knygos autorė. – Dar liko daug mįslių, kurios, tikiuosi, sudomins istorikus”.
Meilės istorija
Knygos autorė prisipažįsta, kad darbą su KGB archyvų dokumentais pradėjo nuo… meilės laiškų. Tai jie, 1960-aisiais rašyti Liepojoje gyvenusiai Paulai, Joną atskleidžia kaip itin jautrų ir šviesų žmogų. Didelis jausmas mylimajai, regis, Joną lydėjo visus tuos metus. Todėl po daugelio metų atvykęs į gimtinę jis nuvažiavo ir į Latviją, surado Paulą, pirmąkart pamatė savo dukrą Sondrą Marytę. „Jonas nežinojo, kad Paula laukiasi jųdviejų kūdikio. Todėl, manau, ir įvyko skubotos jo vestuvės su net lietuviškai nekalbančia klaipėdiete Zoja. Jonas, pasinaudojęs tinkamu momentu, įgyvendino savo svajonę – ištrūkti iš represinės santvarkos į laisvą pasaulį”, – įsitikinusi knygos autorė. Venslauskaitė-Boyle džiaugiasi, kad Pleškiui pavyko pamatyti Sondrą Marytę, ji buvo atvykusi į JAV paviešėti pas tėvą.
„Tik gaila, jog Sondra Marytė dar nesusitiko su savo seserimi Jennifer, gyvenančia Gvatemaloje, – sako knygos autorė. – 1968-aisiais, mokydamasis Tarptautinėje kalbų mokykloje San Franciske, Jonas sutiko ten taip pat studijuojančią Laurą Cajas De Martinez, kilusią iš Gvatemalos. Jaunuoliai pamilo vienas kitą, susituokė, o po metų susilaukė dukters Jennifer, kurią Jonas Gvatemalos indėnų garbei vadino Inde arba Indute. Nors Jono ir Lauros santuoka iširo, liko draugiški santykiai, 1988-aisiais Pleškys dalyvavo savo dukros vestuvėse Gvatemaloje”.
Pasak knygos autorės, Pleškys visą gyvenimą ilgėjosi Lietuvos. Labai tvirti jo, laisvę mylinčio žmogaus, ryšiai buvo ir su Gvatemala, kurioje teko gyventi ir dirbti, ypač skausmingai išgyventi tuometines karinės diktatūros diktuojamas sąlygas.
„Ši knyga – apie skausmingą ir amžiną žmogaus kelią į laisvę, – sako Venslauskaitė-Boyle. – Labai myliu Lietuvą ir noriu, kad skaitytojai, susipažinę su Pleškio gyvenimu, geriau suvoktų Lietuvos istoriją ir žmonėms tekusias kančias, suprastų jų laisvės paieškas ir begalinę meilę savo tėvynei”.