Lietuvos krepšininkai, treniruojami R.Kurtinaičio, vėl stengsis patekti į Senojo kontinento pirmenybių finalą
Rimo Kurtinaičio vadovaujama Lietuvos jaunimo vaikinų (iki 20 metų) rinktinė, pernai tapusi Senojo kontinento vicečempione, ir šiemet nusiteikusi kovoti dėl medalių.
Izmire (Turkija) liepos 14-23 dienomis vyksiančiame Europos pirmenybių A diviziono 16 ekipų turnyre mūsų krepšininkų varžovėmis D grupėje bus Ispanijos, Graikijos ir Bulgarijos komandos.
Jau šį penktadienį lietuviai išmėgins jėgas su graikais, 15 d. – su bulgarais bei 16 d. – su ispanais.
Kitose grupėse kovos: A – Latvija, Kroatija, Serbija ir Baltarusija, B – Slovėnija, Izraelis, Italija ir Vengrija, C – Turkija, Rusija, Prancūzija ir Vokietija.
„Mūsų tikslas – prizinė vieta. Būtų puiku, jei pasiektume finalą. Esu optimistas, tikiuosi, jog pavyks tai padaryti”, – interviu „Kauno dienai” teigė olimpinis čempionas, rengęs komandą kartu su treneriais Mindaugu Lukošiumi, Romualdu Petroniu ir Virginijumi Mikalausku.
Ieškojo naujų žaidimo kozirių
– Treneri, ar Jūsų rinktinėje suburti visi šiuo metu pajėgiausieji Lietuvos devyniolikmečiai ir dvidešimtmečiai krepšininkai?
– Rengtis Europos čempionato A diviziono finaliniam turnyrui į pirmąją treniruočių stovyklą buvome pakvietę 24 žaidėjus. Daugiau nei po mėnesio iš jų liko dvylika.
Tai – gynėjai Aidas Viskontas (ūgis 185 cm), Žydrūnas Kelys (188 cm), Martynas Pocius (193 cm), Giedrius Kurtinaitis (194 cm) ir Mantas Kalnietis (195 cm), puolėjai Andrius Aleksandrovas (198 cm), Tautvydas Barštys (197 cm), Mantas Simonavičius (196 cm), Povilas Butkevičius (201 cm), Vilmantas Dilys (206 cm) ir Paulius Abramavičius (202 cm) bei vidurio puolėjas Remigijus Trakimas (204 cm).
Nenorėčiau kategoriškai tvirtinti, kad jie – geriausi. Mums teko atsisakyti kelių krepšininkų, kurie meistriškumu nenusileidžia savo bendraamžiams, tačiau jie neatitiko dabartinės ekipos stiliaus.
Kai „Cleveland Cavaliers” neišleido Martyno Andriuškevičiaus, teko ieškoti kitokių kozirių. Neturėdami stiprių vidurio puolėjų, nusprendėme pasirinkti lengvesnę, dinamiškesnę sudėtį ir remtis komandiniu žaidimu. Gaila, tačiau, atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, rinktinėje nepritapo nei individualiai pajėgus Marius Runkauskas, nei aukštaūgis Tomas Jasiulionis.
Liko tie, kurie per treniruotes ir kontrolines varžybas pasirodė esą labiausiai tinkantys šiemetiniam komandos braižui.
– Kaip paaiškintumėte tai, kad komandoje yra tik vienas „amerikietis” – NCAA atstovas Martynas Pocius?
– Gal tiesiog taip sutapo, kad rinktinės daugumą sudaro Lietuvos klubų krepšininkai, nes aš nesureikšminu, kur žaidėjai rungtyniauja – Lenkijoje ar už Atlanto. Kita vertus, su kolegomis pastebėjome, kad mūsų šalies lygose, pradedant LKL ir baigiant studentų čempionatu, jaunimas turi vis daugiau galimybių tobulėti. Ne mažiau nei Amerikoje. Tikriausiai ta tendencija atsispindi ir nacionalinėje ekipoje.
Taškus pelno visas dvyliktukas
– Jūsų ekipa sužaidė devynerias draugiškas rungtynes. Kurios iš jų Jums paliko geriausią įspūdį?
– Pirmiausiai išskirčiau dvikovas su kroatais, kuriuos nugalėjome net tris kartus – 94:74, 101:77 ir 75:68, taip pat pirmąjį susitikimą su čempionų titulą ginsiančiais rusais, kai šventėme pergalę rezultatu 71:59. Šiuose mačuose komandos žaidimas buvo artimas tam, kurio mes, treneriai, norime ir siekiame. Vaikinams neblogai sekėsi aktyviai gintis, greitai pereiti į puolimą ir tiksliai užbaigti atakas.
Žaisti pirmaujant dvidešimčia taškų ir atsiliekant, kai varžovas diktuoja savo sąlygas, – skirtingi dalykai. Šiuo požiūriu mane maloniai nustebino antrosios rungtynės su latviais, kai sugebėjome pasivyti kaimynus, perlaužti dvikovą savo naudai ir laimėti 84:81.
Žinoma, kontrolinės varžybos – ne Europos čempionatas, jame bus gerokai sunkiau. Vis dėlto ir mes konkurentams būsime kietas riešutėlis, nes taškus gali pelnyti visi dvylika lietuvių. Iš savo patirties žinau, kad sunku grumtis su ta komanda, kurioje bet kuris žaidėjas gali pataikyti.
– Iš pernykštės vicečempionų sudėties rinktinėje liko tik M.Kalnietis. Gal jis – ir komandos lyderis?
– Mantas iš tiesų išsiskiria neeiliniu krepšinio supratimu. Labiau tiktų vadinti jį ne lyderiu, bet komandos tvarkdariu, organizatoriumi. Tai, ką treneriai nurodo komandai atlikti aikštėje, jis tiksliai perduoda tuo metu rungtyniaujantiems žaidėjams ir sugeba juos sutelkti konkrečiai užduočiai.
– Ar Jus tenkina žaidėjų fizinis parengtumas, emocinis nusiteikimas, kolektyvo mikroklimatas?
– Taip. Vaikinai draugiški, darbštūs, kovingi. Man patinka, kad krepšininkai suprato, ko iš jų noriu. Sportinės ambicijos kartais techninėmis pražangomis išsilieja per kraštus, bet lazdos nė vienas neperlenkia.
Iki finalo per devynias dienas teks sužaisti septynerias rungtynes ir kiekvieną mačą reikės kovoti vis geriau, jei norėsime pasiekti viršūnę. Manau, kad jiems užteks jėgų sklandžiai pradėti ir baigti varžybas Turkijoje.
Į Permę ketina kviesti ir sūnų
– Kaip ateityje derinsite darbą Lietuvos jaunimo rinktinėje ir Permės ekipoje?
– Kitą sezoną atsisveikinsiu su vaikinais, nes vienas Rusijos klubo vadovų reikalavimų man, kaip vyriausiajam treneriui, buvo susikoncentruoti darbui tik su Permės „Ural-Great” krepšininkais.
Jaunimą treniruoti įdomu. Žaidėjai nepersisotinę krepšinio, imlūs eksperimentams, trokšta tobulėti.
– Kas lėmė, kad pasirinkote Rusijos klubo pasiūlymą?
– Šios šalies vyrų krepšinio lyga – viena stipriausių Europoje. Tai vienas pagrindinių mano apsisprendimo argumentų. Džiaugiuosi, kad teks išmėginti jėgas su žinomais ir patyrusiais treneriais Etore Mesina, Dušanu Ivkovičiumi, Antanu Sireika.
– Ką iš dabartinės savo komandos pasikviesite į „Ural-Great”?
– „Ural-Great” treniruosiu kartu su Romualdu Petroniu. Atvyks ir masažuotojas Alvydas Vainauskas. Iš žaidėjų tikriausiai rungtyniaus mano sūnus Giedrius. Manau, kad, be jo, Permėje bus ir daugiau Lietuvos krepšininkų.